Buvau labai rimtai nusiteikusi naujais metais su nauja nuotaika ir šviežiom mintim vėl prisėsti prie rašymo, bet kai jau prisėdau, tai paaiškėjo, kad ir metai nebenauji ir minčių susikaupė daugiau, nei turėtų. Vienu metu net buvo kilusi mintis, kad reikia atsisakyti šito blog’o, nes jam tiesiog nebelieka laiko. Po to pagalvojau, kad nėra ko čia savęs apgaudinėti ir teisintis laiko trūkumu - labai norint, visada jo galima atrasti. Tuo labiau, negaliu leisti kad per porą metų surašyti minčių srautai taip paprastai būtų ištrinti be pėdsako. Juk kartais taip smagu paskaityti ką nors seno, kas nors ir trumpam atgaivina prisiminimus ir sukelia šypseną. Be to, visai netikėtai įgavau naujo įkvėpimo ir į daug ką pradėjau žiūrėti truputį kitaip. Turbūt derėtų dėl to padėkoti porai žmonių.

Paskutiniu metu viskas įgauna gana didelį pagreitį. Galva perpildyta minčių, planų ir įvairių įdėjų, o norėdama nieko nepamiršti turbūt turėčiau pradėti darytis sąrašiukus. :) Tiesa, dar niekaip nepriprantu, jog šiuo metu gyvenu Danijoje. Keista, kad nereikia eiti į darbą, kad namie nebėgioja katinai, kad dažnai turiu persiorientuoti ir šnekėti angliškai, be to skirti nemažai laiko laiškų rašymui. Juk visgi neparašysi vieno šabloninio laiško su įspūdžiais ir nepasiųsi visiems iš eilės. :) Užtad vėlyvi žiemos vakarai tam būna ir skirti, kai po visų dienos įspūdžių su puodeliu arbatos galima patogiai įsitaisyti prie laptopo. Pasirodo viskas čia nėra jau taip baisu ir sudėtinga, kaip įsivaizdavau. Toli gražu… teigiamų emocijų tikrai netrūksta. Gal tai netgi bus dar vieno naujo periodo pradžia.

Paskutiniu metu kur tik paskaitau naujienas ar forumus, visur pilna kliedesių apie neva 2012 metų gruodžio 21 įvyksančią pasaulio pabaigą. Dėl jos jau apturėjau diskusijų ne su vienu pažįstamų bei kolega darbe, tik va niekaip nesuprantu, kam čia taip naudinga skleisti šituos marazmus. Suprasčiau, jei tai būtų kokia nauja kažkam į galvą šovusi ir pagreitį įgijusi mintis, bet gi tų “pasaulio pabaigų” pranašysčių jau buvo ne viena. Net aš prisimenu panašius kliedesius prieš sutinkant 2000 metus, kai taip pat buvo tikimąsi kažkokių antgamtinių jėgų pagalbos. Ne veltui pasakiau pagalbos - juk žmones pasirodo taip žavi mintis apie apokalipsę, kad jie nepaliauja kurti naujų pranašysčių vos tik kuri nors iš pastarųjų pamiršta materealizuotis. O ir kai kurie prognozuojami apokalipsės scenarijai labiau tinkami gąsdinti vaikus, o ne diskusijoms. Ypač tokios istorijos kaip Nibiru planeta, kuri priartės prie Žemės, o joje gyvenantys milžinai pasinaudos proga nugvelbti šiek tiek aukso. Bent kiek fiziką nusimanantys ar astronomijos žinių turintys žmonės turėtų suprast, kad tai tiesiog neįmanoma. Apie gana lėkštą šios istorijos turinį neverta net kalbėt.

O ir kas čia per stebuklas ta pasaulio pabaiga? Na, aišku žiūrint, kaip ją interpretuoti. Jeigu kalbėti apie šios planetos pabaigą, tai ji tikrai greit neateis. Saulė dar turi pakankamai kuro, kad šviestų daug metų į priekį, o ir kitų kataklizmų šiame gana ramiame Visatos kampelyje artimiausiu metu nepanašu, kad bus. Jeigu pasaulio pabaigą tapatinti su žmonijos nušlavimu nuo žemės paviršiaus, tai nematau čia nieko stebėtino. Žemės istorijoje tai jau vyko ne kartą ir ne du, kai po kokios nors katastrofos išnykdavo didžioji dalis gyvūnijos. Taigi nėra priežasčių tam ir vėl nepasikartoti. Kuo gi jau mes skiriamės? Tik viena gyvūnų rūšis, kuriai anksčiau ar vėliau irgi lemta išnykti. Bet mes juk vieninteliai esame protingi, pasakysit. Kažkaip dažnai tai akcentuoja tie, kurių gyvenimo tikslai susideda iš poros primityviausių poreikių patenkinimo…

Tad kodėl gi reikėtų laukti (ar atvirkščiai - nelaukti) tokio visuotinio įvykio tam tikrą dieną? Galima pagalvoti, kad gamta yra nusistačiusi grafiką, kada čia vėl reikėtų paleisti į žemę kokį asteroidą ar smarkų radioktyviųjų spindulių saulės blyksnį. Ar šitą datą reikėtų apsibraukti kalendoriuje ir pasistengti iki jos suspėti nuveikti kuo daugiau? Tokiu atveju, kiekvieną dieną reikėtų stengtis taip elgtis, nes jau atsikėlęs ryte tu rizikuoji sulaukti savosios “pasaulio pabaigos”. Tikrai nepalyginamai didesnė tikimybė, kad užsimuši važiuodamas mašina į darbą, nei kad tau ant galvos nukris meteoritas. Na bet aišku, masiniai neramumai juk žymiai įdomiau. :) Kas keisčiausia, kad beveik visada žinodami, kad greitai mirs, žmonės pradeda skambinti artimiesiems ir pasakoti, kaip baisiai jie juos myli. Lyg tai staiga būtų prisiminę - po velnių, šalia manęs buvo dar kažkas, ką aš kažkaip pamiršdavau pastebėti. O jiems dar reikia pasaulio pabaigų…

Kai manęs pasiklausęs vienas kolega pasakė pažadėt, kad 2012 12 21 nebus pasaulio pabaigos, ar jam pasakiau - pažadu. Tad visai nereikia susirinkti visų savo santaupų ir per tą laiką švaistytis jomis į kairę ir į dešinę. O visos pabaigos ateis tada, kai joms bus laikas ateiti, ir tikrai nepasiklaus mūsų, ar mums patinka šita data. Betkokiu atveju, kiekviena pabaiga yra kažko naujo pradžia. To ir linkiu.

Jau buvau visai primiršus, kad kažkada rašydavau blog’ą. Vasarą visai nebesinorėjo kompiuterio, lyg tai darbe man jo būtų ne gana. Bet vasara netruko praeit, o ir rugsėjis prabėgo nepastebimai. Pasakyčiau, kad atėjo ruduo, bet, pažiūrėjus pro langą, taip neatrodo. Negi ir šiais metais nebus gražaus rudens, kai gali pabėgioti parke po šiugždančius įvairiaspalvius medžių lapus.

Daug visko įvyko per tuos kelis mėnesius ir gero, ir nelabai. Bet blogų dalykų visai nebūtina prisiminti. Užtad pabaigiau bakalauro mokslus, pabuvojau Lenkijoj ir Švedijoj, įstojau į magistrantūrą, pakeičiau gyvenamąją aplinką ir nuveikiau dar krūvą dalykų, kurie nėra jau tokie labai reikšmingi, bet neabejotinai malonūs. Be visa to, žiūrint į ateitį, planuoju nuo vasario išvažiuoti pusmečiui į Daniją. O čia tai tikrai pakeisiu aplinką ir prisiminsiu, kas tas tikrasis studijavimo malonumas, nesirūpinant, kad reikia į darbą ir negalvojant, kaip čia dabar viską suspėti.

Nors visgi smagu turėti daug veiklos. Tas pats popierizmų tvarkymas kartais būna visai malonus. Pajauti, kad tikrai vyksta kažkokie pokyčia, neleidžiantys tau nuobodžiauti ir užsiimti bereikalinga veikla. Kartais per dieną taip visur prisibėgioju, kad vakare grįžus net katinų šėliojimai ir peštynės ima erzinti. Užtad greitai galėsiu sau leisti kaip reikiant pailsėt - nuo naujų metų aš atostogauju. ;)

Paskutiniu metu kartais pasijaučiu labai išsiblaškiusi. Išeinu iš darbo ir pakeliui prisimenu, kad ką nors palikau. Tai mobilų, tai šiaip kokius daiktus. Vakarais visai iš galvos išgaruoja, kad reik išvalyti katės tualetą. O ir šiaip mintys skrajoja kažkur toli. Ilgą laiką bandžiau susikaupti bakalaurinio darbo rašymui. Na bet vėlgi visai nebuvo įkvėpimo. Dabar jo jau po truputį atsiranda, tik kaip visada pradeda mažėti laiko. O atrodo galėčiau rašyt ir rašyt… Na bet visur už lango tiesiog kvepia pavasariu. O gal jau beveik ir vasara. Turbūt tos dvi savaitės netruks praeiti ir pagaliau galima bus pasidžiaugti ne tik šiltu oru, bet ir visišku atsipalaidavimu. Ar ne? ;)

Vis dažniau išgirstu klausimų, ką aš darysiu su savo kate, ar sterilizuosiu ar ne. Taip - sterilizuosiu. Kad nekiltų dar daugiau bereikalingų klausimų, paaiškinsiu kodėl. Galima būtų sakyti, kad sterilizuosiu todėl, kad tai padaryti mane įpareigoja pirkimo sutartis. Na taip, įpareigoja, bet jei ir neįpareigotų pasielgčiau taip pat.

Apskritai, laikausi nuomonės, kad veisti veislines kates turi tuom užsiimantys ir apie tai nusimanantys žmonės.  Kiek tenka pastebėt, dabar yra labai paplitęs toks “bizniukas”, ale nusiperki veislinį katiną (net nebūtinai su dokumentais) ir padarai iš jo fabrikėlį. Na gi kieno neviliotų mintis pasidaryti šiek tiek pinigėlių pardavinėjant kačiukus. O juk juos dar taip faina paniurkyti, kol mažiukai. Ir nesvarbu, ar sukergia su ta pačia veisle, ar ne, svarbu kačiukai panašūs. Tada galima parašyt, va čia tokios ir tokios veislės negrynaveisliai kačiukai, uždėti kainą per pus mažesnę nei veislynuose ir laukti pelno. Na sorry, ką reiškia negrynaveisliai? Yra arba veisliniai (atitinkantys veislės standartus), arba mišrūnai. Ir kai tokie “negrynaveisliai” užauga ir žmogus pastebi, kad jis nelabai panašus į tos veilės atstovą, jis labai nusivilia, o neretai tokie kačiukai atsiduria kaime pas močiutę.

Net jei aš ir nesterilizuočiau savo katės, įdomu, ką man reikėtų daryti, kai ji pradėtų rujoti? Grynaiveislį katiną aš kažin, ar rasčiau, o su betkuo kergti tai reikštų gaminti dar daugiau tų pačių mišrūnų, kurių ir taip pilni visi kiemai. Lietuvoje kas metus gyvūnų prieglaudose užmigdoma virš trijų tūkstančių kačių (maždaug 8 katės per dieną). Ir čia tik oficialiai pateikta statistika.  O kiek dar šlaistosi kiemuose… Kas čia per pasenęs požiūris, kad sterelizacija yra gyvūno kankinimas. O nuolatinis rujojančio gyvūno “laipiojimas sienomis” nėra jo kankinimas? Kai kurios katės gali rujoti kas dvi savaites, o per savo gyvenimą atsivesti iki 200 kačiukų. Žmonės irgi nesidaugina nuolatos, o juk galėtų kad ir kasmet. Tik va kažkodėl saugosi, o tie, kurie nebeplanuoja daugiau turėti vaikų, darosi atitinkamas operacijas. Tik kažkodėl žmonių kankinimu to niekas nevadina. Bet vat kokie vargšai tie gyvūnai… Užtad koks nuostabus žmonių pasiteisinimas - aš nekankinu gyvūno. Nors internete pilna skelbimų tema “katytė ieško draugo” ir dar daugiau skelbimų tema “dovanojami mišrūnai kačiukai”.

Aišku gamtoje niekas gyvūnu nesterelizuoja, bet kažkaip pamirštama tas faktas, kad gamtoje veikia natūrali atranka. Ir dažnai didžioji dalis palikuonių dėl jos neišgyvena. Kitaip bent jau kačių populiacija pradėtų didėti geometrine progresija. O anksčiau ką darydavo kaimuose su tais gimusiais kačiukais? Ne iš piršto laužti pasakojimai apie kišimus į maišą ir skandinimus. O koks stresas turi būti katei iš jos atėmus kątik gimusius kačiukus. Taip kad nereikia čia sapalioti apie gyvūno kankinimus. Kolkas neradau nei vieno svaraus argumento prieš sterilizaciją.

Juk savaitgaliais, o ypač ilgaisiais, nevalia sėdėti visą laiką namie, tad šio savaitgalio tikslas buvo aplankyti aukščiausią Lietuvos vietą. O ta aukščiausia vieta, pasirodo, yra Aukštojo kalnas. Labai originalus pavadinimas. :) Ilgą laiką aukščiausiu kalnu buvo laikomas Juozapinės kalnas, o vat pasirodo, kad ir jį aukščiu truputį lenkia kitas. Aišku čia mums visai pasisekė - abu kalnai yra toje pačioje aukštumoje vienas šalia kito. Na tu ir nepastebėk šitiek laiko, kad šalia esantis kalnas yra aukštesnis…
Taigi toli niekur nereikėjo važiuot - abi kalvos yra vos kilometras už Medininkų. Aišku pakeliui yra dar vienas gana įdomus objektas - Medininkų pilis. Na ką jau čia pilis - greičiau jos liekanos.

Iš pažiūros ji atrodo kaip didelis plotas žemės apjuostas siena, nors pažvelgus į senovinius piešinius, tai turėjo būti gana įdomi. Įėjimas į vidų, kaip nekeista, uždarytas. Na norint įeiti aišku nereikia pakelti sunkių nuleidžiamų vartų, ar lipti gerokai apirusiom plytom - yra paprastučiai maži varteliai. Tačiau iš pažiūros nieko “mirtinai” ypatingo viduj nepamatėm ir į vidų nesiveržėm. Nors buvo jaunimėlio, kurie neatsispyrė pagundai pasivaikščiot anapus sienos.

Geriausia yra tai, kad aplink visą pilį yra takelis, kuriuo praėjus galima apžiūreti ją iš visų pusių ir beabejo - padaryti keletą kadrų. :) Kažkur internete teko skaityti, kad ši pilis bus kažkiek rekonstruojama. Tai gal po kiek laiko ir į vidų galima bus laisvai patekti, o gal dar ir kokią ekspoziciją pamatyt.

Taigi, apžiūrėjus pilį ir šalia esančią bažnyčią, patraukėm link minėtųjų kalnų. Visgi teko gerokai paklaidžioti. Kažkaip buvau beveik įsitikinusi, kad turėtų būti kažkokie kelio ženklai, bet labai klydau. Nėra nei vieno kelio ženklo, ir jeigu nepakalbinsi vietinių gyventojų, didelė tikimybė, kad tos vietos apskritai nerasi. Tiems gyventojams patiems turbūt reikėtų pasistatyti prie kiemų ženklus, pvz. Juozapinės kalnas ten -> . Nes turėtų atsibosti tokie beklaidžiojantys “turistai”.

Iš pradžių netgi įsivaizdavau, kad į kalną reikės bent jau užlipti, bet pasirodo visai nebūtina. Mašina gali privažiuoti praktiškai iki pat viršūnės. Tiesa negalėčiau paaikčioti, kokia nuostabi panorama atsiveria nuo viršaus. Na matosi laukai ir pavieniai gyvenamieji namukai. Šiek tiek pavažiavus toliau nusigavom ir iki tikrosios aukščiausios vietos. Tiesa, iki jos mašina jau nenuvažiuosi, tenka paeiti pėsčiomis. Gal todėl ji ir nėra tokia populiari.

Ir aišku iš karto matosi, kad Juozapinės kalnas ilgai buvo “aukščiausias”, ten ir akmuo neblogas stovi. Ant kito tai tik toks nedidukas akmenukas, ant kurio gali prisėsti pailsėti po  kelionės. Na visgi toli mums dar iki Everesto. :)

Vilniuje jau baigia žydėti sakuros. Dar antradienį jos švietė iš tolo, o šiandien belikę tik patys ištvermingiausi žiedeliai, kuriuos vėjas greit irgi nupūs.

Visgi kiekvienais metais norėjau nuvažiuot ir paspoksoti į tuos gražuosius medelius, bet kaip tyčia, kasmet ir pražiopsodavau jų žydėjimo savaitę. Tik šiais metais kažkaip pavyko. O kiek ten žmonių… kas fotografuoja, kas tiesiog grožisi, o kas rengia piknikus šalimais ant žolytės. Atrodo nebebaisus ir užterštas oras. Nenuostabu, juk taip galima pamiršti problemas, mokslus darbus ir visa kita, kas kartais neduoda ramybės. Tik grįžus namo, prisimeni, kad tiek daug visko reik suspėti nuveikt. Bet juk kartais galima atsipalaiduoti ir tiesiog pasidžiaugti pavasariu. Tuo labiau, kad pražysta ne tik sakuros - reikia tik atidžiau apsižvalgyti. ;)