Kiek daug dabar priimamų sprendimų yra atėję iš vaikystės, kuomet kiekviena išgyventa situacija įsirėždavo giliai į pasamonę ir palikdavo ten žymų pėdsaką. Daug svajonių, baimių, vilčių ir nusivylimo. Daug ilgesio… Kad ir kas gero ar blogo ten būtų nutikę, tai gali veikti pasirinkimus metų metus ir apie tai net nesusimąstysi. Visos tos akimirkos dažnai būna seniai užmirštos arba giliai paslėptos, o bandyti jas iškrapštyti ir ištraukti į dienos šviesą ne visada norisi. Save perlaužti labai sunku, o kartais ir nelabai įmanoma. Bet jeigu pažvelgsi gerokai giliau, gali atrasti atsakymų į daugybę klausimų, prasidedančiu tuo įkyriu žodžiu “kodėl”. Tik dažnai vien nuo tų atsakymų tau nelabai palengvėja.

Ko labai nemėgstu, tai pykti. Bet kartais pasidaro taip pikta, kad net iki skausmo sugniaužti kumščiai ir drastiškos mintys savijautos nepagerina. Žmonės yra egoistai, nuolatos ieškantys dalelės naudos sau. Ir nenueisi ir jiems į kaktą nepabaksnosi. Nebandysi jiems nieko įrodinėt - tai vis tiek nepadės. Kiek kartų turėtum nusivilti, kad nustotum tikėtis? O kiek kartu iki tol, kol tau pasidarytų nebesvarbu? Visada gaudavau, ko norėjau, išskyrus tai… ko norėjau. Turbūt todėl, kad visi aplinkui mano žinantys geriau, ko tau iš tiesų reikia. Kaip ir vaikystėje, beje.
Nejučia negalėjau nenusišypsoti. Ta pačia šypsena, kuria nebetikiu.