Patinka man ši žiemos diena. Turbūt todėl, kad jos nemėgstu. Taigi guliu šįryt su karštos arbatos puodeliu ir laptopu ant kelių, mintyse keiksnodama interneto laidą, kuris yra per trumpas kad jo užtektų iki pat lovos. Džiaugiuosi, kad nereikia eiti į universitetą ir galima skirti laiko nuveikti kažką naudingo, pavyzdžiui pasimokyti ar parašyti keletą laiškų. Pastebėjau, kad dabar rašau daugiau laiškų, nei gaunu atsakymų. Iš to galima būtų padaryti klaidingą prielaidą, kad esu visai neužsiemusi mergina, o gal tiesiog turinti daug ką papasakoti.

Vis tiek man visada labiau patiko rašyti realius laiškus ant popieriaus. Kai buvau visai maža, tokius paskubom parašytus laiškelius slėpdavau įvairiose adresatams žinomose vietose: medžio drėvėse ar mokyklos sienų plyšiuose. Ir kasdien eidavau patikrinti ne tik ar laiškas buvo surastas, bet ir ar neatsirado naujas vokelis adresuotas man. Buvau laukinukė, kuri didžiąją vaikystės dalį praleisdavo bandydama įsirobšti į medžių viršūnes, laipiojo tvorom ir namų stogais ir visaip kitaip papildydavo adrenalino trūkumą. Tad tokie kasdieniški daiktai kaip pašto dėžutės nelabai domino, išskyrus tuos atvejus, kai susirašinėdavau su kažkuom, kas gyveno gerokai toliau, nei kelių kilometrų spinduliu. Tada kaskart grįžus iš mokyklos visų pirma patikrindavau pašto dėžutę. Rakto nuo jos niekada neturėjau, bet jo man ir nereikėjo. Pasinaudodavau savo mažuoju piršteliu ir iškrapštydavau visus ten laukančius laiškus. Tas nuolatinis jų laukimas savotiškai intriguodavo.

Internetas vėliau viską gerokai pakoregavo. Įprastų laiškų daugiau nebegaunu, o ir pati dažniausiai jų neberašau. Aišku būna išimčių, kai ką nors nustebinu baltu kvepiančiu vokeliu, tačiau tas nustebimas nebūtinai būna teigiamas. Juk kam to reikia, jei viską galima padaryti daug paprasčiau. Tad buvo keletas laiškų, kurių aš taip ir neišsiunčiau ir kurie po kiek laiko smulkiomis dalimis atsidurdavo šiukšlių dėžėje. Tai tokia mažytė kaina už technologijų pažangą.