Pasirodo aš jau beveik du mėnesius klaidžioju Danijoje, tai pats laikas parašyti keletą mini-reportažų. Kiek teko matyti daniškos gamtos, tai ji iš tiesų nelabai įspūdinga. Aišku derėtų paminėti, kad kol kas viskas, ką aš mačiau, buvo sniegu padengti laukai, bet vis dėl to lygumos nėra tas peizažas, kuris mane labai trauktų. Užtad jūra - kitas reikalas. Spalvotom kriauklėm nusėtos pakrantės taip ir traukia dar kartą prie jos sugrįžti, o žvarbus vėjas, taršantis plaukus ir stingdantis rankas, suteikia jai dar daugiau žavesio. Iš ties, jūros čia yra daugiau, nei aš pratusi matyti, ir ji tikrai nuostabi.

Pilna gyvybės

…ir mirties

…užburianti savo galia

…ir ramybe

…laukinėm pakrantėm

…ir pasakiškom spalvom

“9:22, Personal note: When I was a little kid, my mother told me not to stare into the sun. So once, when I was six, I did. At first, the brightness was overwhelming, but I have seen that before, I kept looking, forcing myself not to blink. And then the brightness began to dissolve. My pupils shrunk to pinholes and everything came into focus. And for a moment I understood…”

“12:50, press Return…” 

- Pi (1998)

Dažniausiai labai atsargiai reaguoju į pačias populiariausias knygas, taip vadinamas bestseleriais. Kartais pats šis faktas netgi truputį atbaido jas skaityti. Prisimenu kad ir tą patį Alchemiką, kurį perskaičiau daugiau iš smalsumo ir kuris tikrai nepaliko įspūdžio. Gal daugiausia todėl, kad pačią pagrindinę knygos mintį jau buvau skaičius kitame kūrinyje.  Apie Stephenie Meyer Saulėlydžio seriją irgi buvau girdėjus begalę gerų atsiliepimų, o prieš mėnesį kaip tik reikėjo kokios nors lengvos knygos atsipalaidavimui, apie kurią nereikėtų per daug galvoti. Taigi nusprendžiau šitą seriją perskaityti.

Galiu pasakyti, kad pirma knyga, savo žanro ribose, man visai patiko. Tokia labai įtraukianti ir graži, apie neįtikėtiną meilės istoriją ir visas paaugliškas kvailystes. Na tokią gali tikrai skaityti tamsiais žiemos vakarais (arba naktimis), nes kartais negali atsitraukti, norėdamas sužinoti, kas bus toliau. Į tokią knygą tikrai galima lengvai įsijausti, tad nenuostabu, kad įveiki ją per kokias porą dienų.

Tačiau mano kuklia nuomone, ši istorija galėjo baigtis sulik paskutiniu pirmos knygos puslapiu. Taip gražiai, intriguojančiai ir romantiškai. Bet deja nesibaigė. Kiek pastebėjau, visos dalys parašytos bendru principu - vienas didelis įvykis (dažniausiai kažkoks vampyrų susidūrimas) ir ilgas laiko tempimas. Na bet antra ir trečia dalys dar buvo visai nieko, jei neminėčiau tų smarkiai įgrisusių veikėjų pokalbių. - Tu mane myli?  - Taip. - Tikrai myli? - Taip. - O kodėl..?

Bet ketvirta dalis tikrai viską sugadino. Kur dingo ta graži knygos atmosfera? Juk tai turėjo būti paaugliška fantastinė vampyrų meilės istorija. Tai kokio velnio reikėjo painioti į ją suaugusiųjų reikalus ir scenas, kurios labiau tiktų Stephen King romanams. Apie springimą kraujais ir lūžtančius kaulus aš galiu pasiskaityti ir kitur. Ir šiaip, jeigu iš pradžių ši istorija turėjo tam tikrą dvasią ir gražios paauglystės atmosferą, tai paskutinėje dalyje atrodė, kad du pagrindiniai herojai daugiau nieko neveikia, išskyrus užsiminėjimą seksu. Pabaiga irgi visai neintriguojanti, visiems viskas buvo gerai ir visi ilgai ir laimingai gyveno. Pabaiga tinkama pasakoms, bet pasakos bent jau turi kažkokią mintį. O kokia mintis čia? Kad paaugliams dėl meilės reikia žudytis, o po to prisidaryti vaikų? Ypač kai ši knyga tokiai auditorijai ir skirta.

Kas liečia knygos ekranizacijas - tikras laiko gaišimas. Tai buvo vieni iš nedaugelio filmų, kai aš neatsispyriau pagundai kai kurias scenas tiesiog prasukti. Be to, girdėjau, kad autorė buvo pradėjusi rašyti penktą knygą. Ką ten dar rašyti? Na suprantama, vampyrai nemirtingi, tai realiai galima būtų kurti istorijas be galo, bet gal tada geriau tiesiog kurti komiksus?  Galiu tik pasakyti, kad daugiau šios autorės knygų matyt neskaitysiu, nes ta gražiai prasidėjusi istorija dabar atrodo nebe tokia ir graži.

Kiek daug dabar priimamų sprendimų yra atėję iš vaikystės, kuomet kiekviena išgyventa situacija įsirėždavo giliai į pasamonę ir palikdavo ten žymų pėdsaką. Daug svajonių, baimių, vilčių ir nusivylimo. Daug ilgesio… Kad ir kas gero ar blogo ten būtų nutikę, tai gali veikti pasirinkimus metų metus ir apie tai net nesusimąstysi. Visos tos akimirkos dažnai būna seniai užmirštos arba giliai paslėptos, o bandyti jas iškrapštyti ir ištraukti į dienos šviesą ne visada norisi. Save perlaužti labai sunku, o kartais ir nelabai įmanoma. Bet jeigu pažvelgsi gerokai giliau, gali atrasti atsakymų į daugybę klausimų, prasidedančiu tuo įkyriu žodžiu “kodėl”. Tik dažnai vien nuo tų atsakymų tau nelabai palengvėja.

Ko labai nemėgstu, tai pykti. Bet kartais pasidaro taip pikta, kad net iki skausmo sugniaužti kumščiai ir drastiškos mintys savijautos nepagerina. Žmonės yra egoistai, nuolatos ieškantys dalelės naudos sau. Ir nenueisi ir jiems į kaktą nepabaksnosi. Nebandysi jiems nieko įrodinėt - tai vis tiek nepadės. Kiek kartų turėtum nusivilti, kad nustotum tikėtis? O kiek kartu iki tol, kol tau pasidarytų nebesvarbu? Visada gaudavau, ko norėjau, išskyrus tai… ko norėjau. Turbūt todėl, kad visi aplinkui mano žinantys geriau, ko tau iš tiesų reikia. Kaip ir vaikystėje, beje.
Nejučia negalėjau nenusišypsoti. Ta pačia šypsena, kuria nebetikiu.