Tai buvo sena istorija, kurią jau ne vienam esu pasakojusi. O istorija prasidėjo prieš dešimt metų vieną gražią pavasario dieną Klaipėdoje, kuomet susipažinau su tokiu užsieniečiu vaikinu, mėgdavusiu daug keliauti. Pabuvo jis Lietuvoje keletą mėnesių ir išvažiavo į kažkurią kitą šalį. O mes vis kas kažkiek laiko susirašydavom elektroniniais laiškais. Atrodo istorija niekuo neypatinga, bet visgi, kaip dabar prisimenu, paskutinį laišką gavau maždaug prieš septynis metus. Laiškas buvo gana trumpas ir paskutiniame sakinyje jis užsiminė, kad būtinai parašys po keletos dienų. Tačiau taip ir neparašė. Turėjau netgi du skirtingus jo elektroninio pašto adresus, tad po kelių mėnesių pabandžiau parašyti pati, bet laiškai sugrįžo su pranešimu, kad adresato pašto dėžutė pilna. Šiais laikais su dabartinėm dėžučių talpom tai aišku atrodo šiek tiek juokinga. Rašyti aš bandžiau ir dar keletą kartų, iki kol galiausiai laiškai sugrįžo su antrašte, kad tokios pašto dėžutės jau nebeegzistuoja.

Kažkaip tada apėmė mane keistas jausmas. Buvo naivu galvoti, kad jis nusprendė nebesinaudoti kompiuteriais, tad iš pradžių mintys sukosi apie tai, jog gal kažkas atsitiko. Bet tai sužinoti buvo praktiškai neįmanoma. Netgi naudojantis visagaliu internetu, surasti žmogų, kurio vardas ir pavardė sutampa su dar keliasdešimt žmonių visame pasaulyje ir dar kažkuom gana įžymiu, yra tikrai sudėtinga. Ypač kai baigiasi google paieškos rezultatai ir supranti, kad nieko neaptikai. Tad tai taip ir liko neišsiaiškinta, nors kokį kartą per metus jį prisimindavau ir paieškas atnaujindavau. Aišku nesėkmingai.

Vis dėlto visai neseniai eilinį kartą surinkus paieškos tekstą buvau maloniai šokiruota. Visai nesitikėdama aš jį pagaliau suradau - tiesiog atpažinau iš nuotraukos. Keista, kaip per dešimt metų žmonės gali visai nepasikeisti. Nepasikeisti tik iš išvaizdos. Kai parašiau laišką ir gavau atsakymą, supratau, kad visgi praėjo labai daug laiko ir bendrauti nebėra apie ką. O gal kaip tik, visko galima būtų papasakoti net per daug, todėl neaišku, kuom reikėtų pradėti ir kuo pabaigti. Taigi dabar guliu ir galvoju, kiek dar vaikystės draugų lieka pamiršti, kai laikas taip greitai bėga ir gyvenimas nestovi vietoje. Tik aš žmonių kažkodėl nepamirštu. Net jei ir turėčiau.

Patinka man ši žiemos diena. Turbūt todėl, kad jos nemėgstu. Taigi guliu šįryt su karštos arbatos puodeliu ir laptopu ant kelių, mintyse keiksnodama interneto laidą, kuris yra per trumpas kad jo užtektų iki pat lovos. Džiaugiuosi, kad nereikia eiti į universitetą ir galima skirti laiko nuveikti kažką naudingo, pavyzdžiui pasimokyti ar parašyti keletą laiškų. Pastebėjau, kad dabar rašau daugiau laiškų, nei gaunu atsakymų. Iš to galima būtų padaryti klaidingą prielaidą, kad esu visai neužsiemusi mergina, o gal tiesiog turinti daug ką papasakoti.

Vis tiek man visada labiau patiko rašyti realius laiškus ant popieriaus. Kai buvau visai maža, tokius paskubom parašytus laiškelius slėpdavau įvairiose adresatams žinomose vietose: medžio drėvėse ar mokyklos sienų plyšiuose. Ir kasdien eidavau patikrinti ne tik ar laiškas buvo surastas, bet ir ar neatsirado naujas vokelis adresuotas man. Buvau laukinukė, kuri didžiąją vaikystės dalį praleisdavo bandydama įsirobšti į medžių viršūnes, laipiojo tvorom ir namų stogais ir visaip kitaip papildydavo adrenalino trūkumą. Tad tokie kasdieniški daiktai kaip pašto dėžutės nelabai domino, išskyrus tuos atvejus, kai susirašinėdavau su kažkuom, kas gyveno gerokai toliau, nei kelių kilometrų spinduliu. Tada kaskart grįžus iš mokyklos visų pirma patikrindavau pašto dėžutę. Rakto nuo jos niekada neturėjau, bet jo man ir nereikėjo. Pasinaudodavau savo mažuoju piršteliu ir iškrapštydavau visus ten laukančius laiškus. Tas nuolatinis jų laukimas savotiškai intriguodavo.

Internetas vėliau viską gerokai pakoregavo. Įprastų laiškų daugiau nebegaunu, o ir pati dažniausiai jų neberašau. Aišku būna išimčių, kai ką nors nustebinu baltu kvepiančiu vokeliu, tačiau tas nustebimas nebūtinai būna teigiamas. Juk kam to reikia, jei viską galima padaryti daug paprasčiau. Tad buvo keletas laiškų, kurių aš taip ir neišsiunčiau ir kurie po kiek laiko smulkiomis dalimis atsidurdavo šiukšlių dėžėje. Tai tokia mažytė kaina už technologijų pažangą.

Buvau labai rimtai nusiteikusi naujais metais su nauja nuotaika ir šviežiom mintim vėl prisėsti prie rašymo, bet kai jau prisėdau, tai paaiškėjo, kad ir metai nebenauji ir minčių susikaupė daugiau, nei turėtų. Vienu metu net buvo kilusi mintis, kad reikia atsisakyti šito blog’o, nes jam tiesiog nebelieka laiko. Po to pagalvojau, kad nėra ko čia savęs apgaudinėti ir teisintis laiko trūkumu - labai norint, visada jo galima atrasti. Tuo labiau, negaliu leisti kad per porą metų surašyti minčių srautai taip paprastai būtų ištrinti be pėdsako. Juk kartais taip smagu paskaityti ką nors seno, kas nors ir trumpam atgaivina prisiminimus ir sukelia šypseną. Be to, visai netikėtai įgavau naujo įkvėpimo ir į daug ką pradėjau žiūrėti truputį kitaip. Turbūt derėtų dėl to padėkoti porai žmonių.

Paskutiniu metu viskas įgauna gana didelį pagreitį. Galva perpildyta minčių, planų ir įvairių įdėjų, o norėdama nieko nepamiršti turbūt turėčiau pradėti darytis sąrašiukus. :) Tiesa, dar niekaip nepriprantu, jog šiuo metu gyvenu Danijoje. Keista, kad nereikia eiti į darbą, kad namie nebėgioja katinai, kad dažnai turiu persiorientuoti ir šnekėti angliškai, be to skirti nemažai laiko laiškų rašymui. Juk visgi neparašysi vieno šabloninio laiško su įspūdžiais ir nepasiųsi visiems iš eilės. :) Užtad vėlyvi žiemos vakarai tam būna ir skirti, kai po visų dienos įspūdžių su puodeliu arbatos galima patogiai įsitaisyti prie laptopo. Pasirodo viskas čia nėra jau taip baisu ir sudėtinga, kaip įsivaizdavau. Toli gražu… teigiamų emocijų tikrai netrūksta. Gal tai netgi bus dar vieno naujo periodo pradžia.