Paskutiniu metu kartais pasijaučiu labai išsiblaškiusi. Išeinu iš darbo ir pakeliui prisimenu, kad ką nors palikau. Tai mobilų, tai šiaip kokius daiktus. Vakarais visai iš galvos išgaruoja, kad reik išvalyti katės tualetą. O ir šiaip mintys skrajoja kažkur toli. Ilgą laiką bandžiau susikaupti bakalaurinio darbo rašymui. Na bet vėlgi visai nebuvo įkvėpimo. Dabar jo jau po truputį atsiranda, tik kaip visada pradeda mažėti laiko. O atrodo galėčiau rašyt ir rašyt… Na bet visur už lango tiesiog kvepia pavasariu. O gal jau beveik ir vasara. Turbūt tos dvi savaitės netruks praeiti ir pagaliau galima bus pasidžiaugti ne tik šiltu oru, bet ir visišku atsipalaidavimu. Ar ne? ;)

Vis dažniau išgirstu klausimų, ką aš darysiu su savo kate, ar sterilizuosiu ar ne. Taip - sterilizuosiu. Kad nekiltų dar daugiau bereikalingų klausimų, paaiškinsiu kodėl. Galima būtų sakyti, kad sterilizuosiu todėl, kad tai padaryti mane įpareigoja pirkimo sutartis. Na taip, įpareigoja, bet jei ir neįpareigotų pasielgčiau taip pat.

Apskritai, laikausi nuomonės, kad veisti veislines kates turi tuom užsiimantys ir apie tai nusimanantys žmonės.  Kiek tenka pastebėt, dabar yra labai paplitęs toks “bizniukas”, ale nusiperki veislinį katiną (net nebūtinai su dokumentais) ir padarai iš jo fabrikėlį. Na gi kieno neviliotų mintis pasidaryti šiek tiek pinigėlių pardavinėjant kačiukus. O juk juos dar taip faina paniurkyti, kol mažiukai. Ir nesvarbu, ar sukergia su ta pačia veisle, ar ne, svarbu kačiukai panašūs. Tada galima parašyt, va čia tokios ir tokios veislės negrynaveisliai kačiukai, uždėti kainą per pus mažesnę nei veislynuose ir laukti pelno. Na sorry, ką reiškia negrynaveisliai? Yra arba veisliniai (atitinkantys veislės standartus), arba mišrūnai. Ir kai tokie “negrynaveisliai” užauga ir žmogus pastebi, kad jis nelabai panašus į tos veilės atstovą, jis labai nusivilia, o neretai tokie kačiukai atsiduria kaime pas močiutę.

Net jei aš ir nesterilizuočiau savo katės, įdomu, ką man reikėtų daryti, kai ji pradėtų rujoti? Grynaiveislį katiną aš kažin, ar rasčiau, o su betkuo kergti tai reikštų gaminti dar daugiau tų pačių mišrūnų, kurių ir taip pilni visi kiemai. Lietuvoje kas metus gyvūnų prieglaudose užmigdoma virš trijų tūkstančių kačių (maždaug 8 katės per dieną). Ir čia tik oficialiai pateikta statistika.  O kiek dar šlaistosi kiemuose… Kas čia per pasenęs požiūris, kad sterelizacija yra gyvūno kankinimas. O nuolatinis rujojančio gyvūno “laipiojimas sienomis” nėra jo kankinimas? Kai kurios katės gali rujoti kas dvi savaites, o per savo gyvenimą atsivesti iki 200 kačiukų. Žmonės irgi nesidaugina nuolatos, o juk galėtų kad ir kasmet. Tik va kažkodėl saugosi, o tie, kurie nebeplanuoja daugiau turėti vaikų, darosi atitinkamas operacijas. Tik kažkodėl žmonių kankinimu to niekas nevadina. Bet vat kokie vargšai tie gyvūnai… Užtad koks nuostabus žmonių pasiteisinimas - aš nekankinu gyvūno. Nors internete pilna skelbimų tema “katytė ieško draugo” ir dar daugiau skelbimų tema “dovanojami mišrūnai kačiukai”.

Aišku gamtoje niekas gyvūnu nesterelizuoja, bet kažkaip pamirštama tas faktas, kad gamtoje veikia natūrali atranka. Ir dažnai didžioji dalis palikuonių dėl jos neišgyvena. Kitaip bent jau kačių populiacija pradėtų didėti geometrine progresija. O anksčiau ką darydavo kaimuose su tais gimusiais kačiukais? Ne iš piršto laužti pasakojimai apie kišimus į maišą ir skandinimus. O koks stresas turi būti katei iš jos atėmus kątik gimusius kačiukus. Taip kad nereikia čia sapalioti apie gyvūno kankinimus. Kolkas neradau nei vieno svaraus argumento prieš sterilizaciją.

Juk savaitgaliais, o ypač ilgaisiais, nevalia sėdėti visą laiką namie, tad šio savaitgalio tikslas buvo aplankyti aukščiausią Lietuvos vietą. O ta aukščiausia vieta, pasirodo, yra Aukštojo kalnas. Labai originalus pavadinimas. :) Ilgą laiką aukščiausiu kalnu buvo laikomas Juozapinės kalnas, o vat pasirodo, kad ir jį aukščiu truputį lenkia kitas. Aišku čia mums visai pasisekė - abu kalnai yra toje pačioje aukštumoje vienas šalia kito. Na tu ir nepastebėk šitiek laiko, kad šalia esantis kalnas yra aukštesnis…
Taigi toli niekur nereikėjo važiuot - abi kalvos yra vos kilometras už Medininkų. Aišku pakeliui yra dar vienas gana įdomus objektas - Medininkų pilis. Na ką jau čia pilis - greičiau jos liekanos.

Iš pažiūros ji atrodo kaip didelis plotas žemės apjuostas siena, nors pažvelgus į senovinius piešinius, tai turėjo būti gana įdomi. Įėjimas į vidų, kaip nekeista, uždarytas. Na norint įeiti aišku nereikia pakelti sunkių nuleidžiamų vartų, ar lipti gerokai apirusiom plytom - yra paprastučiai maži varteliai. Tačiau iš pažiūros nieko “mirtinai” ypatingo viduj nepamatėm ir į vidų nesiveržėm. Nors buvo jaunimėlio, kurie neatsispyrė pagundai pasivaikščiot anapus sienos.

Geriausia yra tai, kad aplink visą pilį yra takelis, kuriuo praėjus galima apžiūreti ją iš visų pusių ir beabejo - padaryti keletą kadrų. :) Kažkur internete teko skaityti, kad ši pilis bus kažkiek rekonstruojama. Tai gal po kiek laiko ir į vidų galima bus laisvai patekti, o gal dar ir kokią ekspoziciją pamatyt.

Taigi, apžiūrėjus pilį ir šalia esančią bažnyčią, patraukėm link minėtųjų kalnų. Visgi teko gerokai paklaidžioti. Kažkaip buvau beveik įsitikinusi, kad turėtų būti kažkokie kelio ženklai, bet labai klydau. Nėra nei vieno kelio ženklo, ir jeigu nepakalbinsi vietinių gyventojų, didelė tikimybė, kad tos vietos apskritai nerasi. Tiems gyventojams patiems turbūt reikėtų pasistatyti prie kiemų ženklus, pvz. Juozapinės kalnas ten -> . Nes turėtų atsibosti tokie beklaidžiojantys “turistai”.

Iš pradžių netgi įsivaizdavau, kad į kalną reikės bent jau užlipti, bet pasirodo visai nebūtina. Mašina gali privažiuoti praktiškai iki pat viršūnės. Tiesa negalėčiau paaikčioti, kokia nuostabi panorama atsiveria nuo viršaus. Na matosi laukai ir pavieniai gyvenamieji namukai. Šiek tiek pavažiavus toliau nusigavom ir iki tikrosios aukščiausios vietos. Tiesa, iki jos mašina jau nenuvažiuosi, tenka paeiti pėsčiomis. Gal todėl ji ir nėra tokia populiari.

Ir aišku iš karto matosi, kad Juozapinės kalnas ilgai buvo “aukščiausias”, ten ir akmuo neblogas stovi. Ant kito tai tik toks nedidukas akmenukas, ant kurio gali prisėsti pailsėti po  kelionės. Na visgi toli mums dar iki Everesto. :)

Vilniuje jau baigia žydėti sakuros. Dar antradienį jos švietė iš tolo, o šiandien belikę tik patys ištvermingiausi žiedeliai, kuriuos vėjas greit irgi nupūs.

Visgi kiekvienais metais norėjau nuvažiuot ir paspoksoti į tuos gražuosius medelius, bet kaip tyčia, kasmet ir pražiopsodavau jų žydėjimo savaitę. Tik šiais metais kažkaip pavyko. O kiek ten žmonių… kas fotografuoja, kas tiesiog grožisi, o kas rengia piknikus šalimais ant žolytės. Atrodo nebebaisus ir užterštas oras. Nenuostabu, juk taip galima pamiršti problemas, mokslus darbus ir visa kita, kas kartais neduoda ramybės. Tik grįžus namo, prisimeni, kad tiek daug visko reik suspėti nuveikt. Bet juk kartais galima atsipalaiduoti ir tiesiog pasidžiaugti pavasariu. Tuo labiau, kad pražysta ne tik sakuros - reikia tik atidžiau apsižvalgyti. ;)