Kažkada vienas kolega, pamatęs mano Canon S3 IS fotoaparatą pasakė: “nesijaudink - jis dar užaugs”. Taigi jis pagaliau užaugo ir tapo EOS 50D. :) O jeigu rimtai, tai pagaliau po ilgų svarstymų pribrendau rimtam fotoaparatui. Po to dar kurį laiką žiūrėjau, lyginau, skaičiau atsiliepimus ir kaip visada pajutau - kad vieningos nuomonės nėra, tai teko pasikliauti savo intuicija. Ir pagaliau jau galiu rankose laikysi savo naująjį Canon EOS 50D su 18-200mm IS objektyvu. Pirmas įspūdis labai geras, bet kolkas pamaigyt normaliai galėjau tik vakar vakare. O ką ten namie fotografuosi, reik kur nors išeit, kad normaliai pratestuot. :) Ir dar reiktų truputį rankas patreniruot - visgi gana sunkus daiktas. Nors tam tikslui visada galima panaudot štatyvą. ;)

Fotoaparatą nusprendžiau keisti, kai jis pradėjo nebeatitikti poreikių. Visu pirma kokybės atžvilgiu ir taip trokštamo DOP (Depth of field).  Be to maksimalus išlaikymas tebuvo 15 sekundžių, kas yra gerokai per mažai ilgos ekspozicijos nuotraukoms. Taip pat mažokos ISO galimybės ir greito fotografavimo trūkumas. O ir šiaip, buvo laikas pereiti į aukštesnį lygį. :) Taigi, galima bus pasinerti į bandymus.

Kai tik atsikrausčiau į savo laikinąjį būstą, galvojau, kad gal gyvenu be kaimynų. Jų beveik nesutikdavau ir negirdėdavau net menkiausio krebždėjimo. Visgi po to pradėjau įtarti, kad ne kaimynai tokie tylūs, o gal tiesiog ideali garso izoliacija tarp butų. Taigi dėl to galima būtų tikrai pasidžiaugti, bet po pusantrų metų jie man pradėjo įkyrėti.

Pirmo dalyko, kurio negaliu pakęsti - tai didžiulio dūmų debesio, sklandančio visame aukšte, o dažnai ir visoje laiptinėje. Mat šalimais gyvenantys kaimynai parūkyti negali nueiti net iki lango. Išeina iš savo buto - priklaupia šiek tiek, atsiremia į duris ir kuo ramiausiai traukia dūmą. Dažnai grįžtant namo tenka praeiti labai koncentruotą debesį, kai net akys ašaroja O jeigu ir nueina iki lango, tai elgiasi ne ką geriau - visas nuorūkas susmaigsto į plyšius tarp šiukšlių vamzdžio dangčio. Kiekvieną kartą metant šiukšles tenka juos išrankioti, nes kitaip neįmanoma jo atidaryti. Kartais pamąstydavau, o kaip jie patys juo naudojasi? Matyt nesinaudoja, nes vakar šiukšlių išmest taip ir nesugebėjau - dangtis buvo stipriai užverštas be jokių prošvaisčių jį atidaryti. Teko keliauti aukštu žemyn. Įdomu - jie neturi šiukšlių? Eina jas mesti į kaimynų namą, kad mažiau mokėti reiktų už jų išvežimą? O gal tiesiog ten taip patogu smaigstyti nuorūkas, kad trukdo nuolatinis dangčio darinėjimas?

Gyvenu šalia žmonių iš akmens amžiaus, bliamba. Nors ne… blogiau.

Keletas grupiokų/kursiokų minčių apie šios sesijos egzaminus.

Projektų ir kokybės valdymas - “Nieko neskaičiau ir esu visiškai ramus”.

Programų kūrimo procesas - “Jei išsikraus kompas - bus šakės”. Kitas grupiokas - “O aš dar netgi šį bei tą atsispausdinau…”

Teisė - “Gal reikės perskaityt skaidres ryte prieš važiuojant į egzaminą”.
Dėstytojas per egzaminą: “Patys kalti, kad čia atėjot”… “Jūsų grupė bus N - neaiški”… “Kas neturi lapų? - Tai… turėkit”…  “Užsirašykite savo kursą - programų sistemos, ar kas ten jūs tokie”…

Kompiuterinė grafika - “Peržiūrėjau egzamino pavyzdį. Neatsakyčiau nei į vieną klausimą. Na į pirmąjį dar būtų galima atsakyt šiek tiek paskaičius”.

Programų sistemų auditas - “Kas ką nors žino apie egzaminą?”.

Programų sistemų testavimas - “Dėstytojas žadėjo atsiųsti egzamino klausimus su atsakymais. - Kada? Žinant dėstytoją - turbūt ryte prieš egzaminą”.

Turbūt per keturis metus jau išsisėmėm…

Fotografuoti, kai lauke -15 tikrai reikia šiek tiek ištvermės. Dar vakar buvau atradus gražią vietelę, kurią tiesiog būtinai reikėjo įamžinti keletame kadrų, bet per naktį atitirpo gražiai apšerkšniję medžiai, sniegą pravaikščiojo pakeleiviai ir nieko įdomaus iš tos vietos nebeliko. Ech, vat jei užeitų kokia nors pūga, būtų tikrai įdomu. :)

Visgi pora kadrų reikėjo padaryt, kol pirštai galutinai nesušalo reguliuojant fotoaparatą. Nors ir sakau, kad mano Canon’ą reikia atnaujinti į geresnį veidrodinį fotoaparatą, bet ir šitas nėra jau toks beviltiškas. Taigi trumpas šaltas žvilgsnis į pilnėjantį mėnulį. :)

Dar atrodo neseniai sveikinau su Naujais metais, o dabar atėjo dar vieni. Taigi su dar naujesniais metais. :) O man jie prasidėjo gana neįprastai. Ne kiekvienais metais sausio pirmą žadintuvas skamba pusę šešių ryto, o septintą jau važiuoji visiškai tuščia autostrada. Kad ir kokia tuščia ji būtų buvus, tik išsukus iš degalinės šiek tiek už Kauno, galiniam veidrodėly pasimatė mirksintys švyturėliai ir pasigirdo raginimas sustoti kelkraštyje. Ir iš kur jie išdygo? Pasirodo tam išvažiavime stovėjo plyta. Na nematėm mes to ženklo, nematėm… Užtad gavau dar vieną šventinį palinkėjimą - būti truputį atidesnei. Tuo viskas ir pasibaigė. :)

Taigi galima būtų apžvelgti praėjusius metus. Bendrai - metai buvo sunkūs. Tikrai įtempti, kartais “užknisantys” ir kažkur nuolat skubantys. Bet kaip ir visada, jie atnešė daug naujų, įdomių ir įsimintinų akimirkų. Kaip jau rašiau prieš metus, visada mėgdavau susidaryti sąrašiuką norų ateinantiems metams. Taigi šiandien buvo visai smalsu atplėšti ir perskaityti praeitų metų sąrašą. Galima tiesiog pasidžiaugti, nes iš 19 punktų neįgyvendinau tik penkių. Tai arba reiškia, kad metai buvo gana neblogi, arba tai, kad į juos buvo sudėtos gana kuklios viltys. Nors abejoju. Juk visada tikimąsi, kad kiti metai bus patys geriausi. Taigi pats laikas kitam slaptam sąrašiukui. ;)