Šešėliai
sekmadienis, lapkritis 23rd, 2008Žmonės kažkodėl turi įprotį skaudinti pačius artimiausius. Tuos, kuriuos myli ar bent jau įsivaizduoja, kad myli. Kurie jiems padeda, supranta ir palaiko. Netgi tuos, su kuriais kartu pragyvena trisdešimt metų. Jie tokie nepaprastai brangūs, kad ant jų galima pykti, išlieti apmaudą dėl nesėkmingos dienos ar ne ta koja išlipus iš lovos. Netgi apkaltinti dėl visų pasaulio blogybių. O tada tiesiog toliau užsiimti tuo, kuo ir anksčiau, o vakare be jokio kaltės jausmo eiti miegoti. O kaip gi. Jie gi nenumos ranka, ir (greičiausiai) niekur nedings. Pasitarnaus kaip sugertukas ir viskas bus kaip anksčiau. Turbūt dėl vienintelės priežasties - nes jiems vieniems rūpi.
Bet galų gale ateina laikas, kai atsitinka vienas iš dviejų. Arba tie brangiausieji susitaiko ir pasiduoda, arba tampa bejausmiai. Na tokie, kuriuos vadina stipriom asmenybėm. Pagaliau gavę gerą pamoką, kad gyvenimas yra velniškai sudėtingas. Ir paprasčiausia yra šiek tiek pagailėti savęs. Na siaube, koks aš nelaimingas, ir jie visi dėl to kalti.
Kai kitą kartą kils mintis, kodėl pasaulyje tiek daug blogio, gal bent kartą verta pagalvot - ar ne pats jį kuri.