“-Pagalvok ir dar apie kai ką: tu nesi nei itin žavus, nei smarkuolis šaunuolis, nei itin geraširdis ar linksmas. Atrodai, beje, gana keistokai. Tu pernelyg užsiėmęs, kad skirtum man daug laiko, o net jei ir nusivestum mane į kokį naktinį klubą, ten taip atrodytum sėdįs ne savo vežėčiose, kad aš tikrai negalėčiau kaip reikiant pasilinksminti. Tačiau štai ką tu darai: tu leidi man pajusti, kad manosios taisyklės man yra tokios pat svarbios kaip ir tavosios - tau. Kai tu manęs ko nors prašai, aš visada žinau, kad atsisakydama tavęs neįskaudinsiu. O jei aš tavo prašymą patenkinsiu, tu nemanysi išlošęs papildomą tašką kažkokiame sudėtingame žaidime. Tu nebandai manim pasinaudoti, nebandai manęs keisti ar mulkinti. Tavo regimajame pasaulyje man skirta tiek pat vietos kiek ir tau pačiam. Ar bent numanai, kokia tai retenybė?”

Ne nu man nuolatos “sekasi” sutikti visokiausių maniakų, paranojikų, persekiotojų ir perdėto bendravimo ištroškusių asmenų. Nekenčiu, kai penkis kartus per dieną skambina, rašo ar kitaip lenda į akis. Net jei iš pradžių ir norisi su tokiu žmogum bendraut, po tokių bajerių noras tuoj pat dingsta. Nu kiek gi galima! Ignoravimas tokiais atvejais nepadeda, švelni užuomina “atsikabink” irgi ne. Tik kai jau visai išveda iš kantrybės ir pasakai tiesiai šviesiai, jų akyse patampi pabaisa. Taip, aš tokia irgi kartais būnu, bet geriau iki tokios būsenos manęs neprivest, nes galiu pradėt kandžiotis. Hrrr…

Kaip turėtų atrodyti pasaulio pabaiga? Galima prigalvoti įvairių variantų ir šiąnakt sapnavau vieną iš jų. Sapnai toks keistas reiškinys, juose viskas atrodo tikra. Tikrai bijai ir tikrai džiaugiesi. Bent jau didžiojoje dalyje sapnų. Išimtis tik tie, kuriuose žinai, kad sapnuoji. Bet šis nebuvo iš tokių.

Koks turėtų būti jausmas stovėti lauke ir suprasti, kad tuoj atsitiks kažkas baisaus. Tada pamatyti degantį horizontą ir pajausti, kad tai yra viskas.  Ir po to nieko daugiau nebebus. Jausti artėjančią begalinės jėgos bangą, kuri per kelias sekundes nušluoja viską. Kaip nušluoja jau nebematai, nes per mažą sekundės dalį vaizdas dingsta. Ir lieka tik tuščia erdvė.

Tai tik sapnas. Bet visgi… kokios mintys turėtų ateiti per tas kelias sekundes? Geros? Baisios? Ar nereikšmingos? Ir ar ką nors reiškia paskutiniai ištarti žodžiai?
Galbūt nieko. Jeigu jie visgi nieko nereiškia dabartinėj realybėj. Kam visada laukti tos mažos pasaulio pabaigos, kada jau būna per vėlu.