Been a long road to follow
Been there and gone tomorrow
Without saying goodbye to yesterday
Are the memories I hold still valid?
Or have the tears deluded them?

Maybe this time tomorrow
The rain will cease to follow
And the mist will fade into one more today

Still the road keeps on telling me to go on
Something is pulling me
I feel the gravity.. of it all

…iš “Wolf’s Rain” garso takelio.

Kai prieš keletą metų vieno draugo paklausiau “ką tu slepi”, jo atsakymas buvo “slepiu savo brolio dvynio palaikus rūsyje”. Po to sekė trumpa, bet gana įtikinama istorija apie tai, kaip viskas buvo. Juokai juokais, bet iš ties originalus būdas išsisukti nuo konkretaus atsakymo į klausimą.

Galima pagalvoti, kad gerai pažįsti žmogų, o pasirodo jo nepažįsti apskritai. Žinai visas kasdienines smulkmenas, kalbi apie tūkstančius skirtingų dalykų, daliniesi prisiminimais ir nuomonėm. Galvoje sukasi krūva klausimų, kurių šiaip neklausi. Nes tai netinkama, neįprasta ar nepadoru. Nors tave ir mirtinai graužia smalsumas, bet iš kitos pusės, nežinai, ar nori tų atsakymų. Panašiai, kaip skaityti dienoraštį. Norėtum paskaityt mano? Tikiuosi, kad ne, nes aš pati jo nenorėčiau paskaityt. Ne, nėra ten nieko baisaus, nieko ypatingo ir nieko neįprasto. Turbūt. Nieko, ką galima būtų pavadinti paslaptimis. Bet visgi tai baisus daiktas. Gal todėl neliko nei vieno ankstesnio jo egzempliorio, tik dabartinis, pradėtas nuo praeitų metų liepos, kuris tiesiog taip guli ant stalo namie. Gal irgi nebeilgai. Nebeturiu ten daugiau ką naujo rašyt.

Lengviausia yra užsidaryti ir pasislėpti. Nuo žmonių, minčių ir praeities.  Tik tokiu būdu ir nuo ateities.

“Čia nėra nekaltų, nes visi turi, ką slėpti.” - citata iš Stephen King knygos “Reikalingi daiktai”.
O ką slepi tu?

Visą vasarą pražiūrėjus į preliminarų paskaitų tvarkaraštį tikėjaus pagaliau atsirasiant penktą grupę. Visgi jai neatsiradus, kaip ir priklauso seniūnei, parašiau laišką ir pasiteiravau, kas gi čia vyksta. O pasirodo fakultetas nusprendė sumažinti grupių skaičių, ir aišku paskutinę penktą grupę panaikino. Nieko neįspėjo ir niekam nepasakė, tik pradėjus domėtis tiesa paaiškėjo. Aišku šiek tiek pikta, kodėl ir trečiam ir ketvirtam kurse panaikinimas vyko būtent penktos grupės sąskaita, bet nieko čia nepadarysi. Kaip vienas grupiokas pastebėjo, dabar pasklisim po visas likusias keturias grupes ir bandysim suvienyti visą kursą. ;) Nors manau penkta grupė taip ir liks penkta, be jokių įformintų skaičiukų.

Visgi mano seniūnės pareigos kaip ir baigėsi. Iš pradžių grupiokai juokavo, kad seniūnai turi tokį “prakeismą”, kad ilgai neišsilaiko ir iškrenta. Aš jiems tada sakiau, kad manęs taip lengvai neatsikratys ir kaip matau buvau teisi. Kadangi dabar viskas baigės, galiu nebesijaudint dėl savo padėties.

Kai griūva, tai viskas iš karto… kokių gi dar staigmenų bus?

Naktį iš šeštadienio į sekmadienį galima buvo pasigrožėti daliniu mėnulio užtemimu. Gal ne toks populiarus reiškinys, kaip saulės užtemimas, bet šitą galima stebėti ilgiau, visai nebijant pakenkti akims. Sakoma, kad mėnulio užtemimas veikia žmonių emocinę būseną, per jį padažnėja visokių nelaimingų atsitikimų ir ligų. Galima sakyti kartu užtemsta ir protas.

Paskutinį kartą su fotoaparatu vidurnaktį balkone stovėjau daugiau nei prieš metus. Neturėjau stovėti ir tą naktį, ar visas tris ilgojo savaitgalio naktis. Gal tiesiog seniai taip nesimiegojo. Taip klaikiai, kad pasibaigus visoms nacionalinės televizijos programoms nebelieka ką žiūrėt. Nors matyt per stipriai pasakyta, tiksliau būtų - nebelieka garso, kuris girdisi fone. Ir šiokio tokio šviesos šaltinio.

Mėnulio užtemimai įvyksta tikrai neatsitiktinai, galima būtų pažiūrėt į specialų kalendorių ir sužinot, kada gi bus kitas. Viskas paklūsta tam tikram ciklui: jaunatis, priešpilnis, pilnatis, kartais užtemimas…  Paklūsta be jokių išlygų. Ir ne tik tai galima paprastai nuspėti. Yra dalykų, kurie irgi kartojasi. Viena fazė, kita… ir po įvairiausių pasikeitimų vis tiek grįžti į pradinį tašką. Grįžti, praskleidi kambario užuolaidas ir pasižiūri į pilną mėnulį. Tokį ryškų ryškų ir vienui vieną juodam naktiniam danguj…

Jau visgi praėjo daugiau nei metai, kai gyvenu nuomojame bute. Ir kuo toliau, tuo labiau čia viskas lūžta. Tikriausiai pradžia buvo, kai “įlūžo grindys”. Na tikriausiai ten skilo parketas, ar kažkas panašaus, esantis po kilimine danga, bet visgi. Negi aš jau tokia sunki, kad vaikštant grindys traškėtų? Dabar toje vietoje yra nemaža duobutė.
Po to atėjo eilė lovai - iškrito pora varžtų ir ji normaliai nebeišsitiesia. Gal todėl nustojau rytais ją kloti ir lankstyti, pabijojus, kad iš jos neliktų dvi atskiros dalys.
Visai neseniai nuskėliau gabalą lempos, kabančios šiek tiek per žemai ir ypač trukdančios rengtis rytais.
Bet labiausiai man sekasi su kranais. Visų pirma sulūžo dušas. Nuo senatvės ir jau nepataisomai, reikia keisti į naują. Po to du kartus nukrito šalto vandens kraniukas, bet šį kažkaip prisukau atgal ir kolkas dar laikos. Vėliau nutrūko kažkokia žarnelė virtuvėje ir šiek tiek užpylė kaimynus apatiniuose butuose. Bet viskas tuom nesibaigė. Vanduo pradėjo bėgti neįtikėtinai lėtai, kol jo beveik iš vis nebeliko. Dabar atsukus kraną pasidaro graudu, kai matai tik mažytę srovelę.
Vakar vėl pastebėjau, kad virtuvėj sunkiasi vanduo, tai iš kart išsikviečiau avarinę pagalbą. Aišku bent šį nesklandumą sutvarkė ir vienas dar taip užjaučiamai pažiūrėjęs pasakė - reikia vyrą turėti. Na taip, pritariu.
Aišku pažiūrėjus į dabartinę nuomojamų butų pasiūlą ir kainas, tai aš esu labai patenkinta saviškiu. Niu tiesiog labai. :) Aišku šeimininkai laikas nuo laiko užsimena, kad galbūt nebeilgai galėsiu džiaugtis šiuo butu. Nieko, aš dar ir palapinę turiu.

Grįžus iš Kjerag didžiausias noras turėjo būti pailsėt atsigulus kur nors ramiai ant sofos. Bet kadangi jau anksčiau buvo suplanuota žvejyba viename iš pačių artimiausių fiordų, tai ilsėtis nebuvo kada. O žvejyba buvo būtent naktinė, tikintis pagauti kokį nors alkaną ungurį. :) Taigi pradedant nuo aštuonių vakaro ir baigiant penkta ryto vietos laiku (tada, kai jau prašvinta), visas dėmesys buvo sutelktas į kelias meškeres, o besimerkiančios akys laikas nuo laiko apgaudavo, matydamos įsivaizduojamą kibimą. Žvejojom tryse ir ne ant ko kito, o būtent ant krevečių. O jos nepalyginamai didesnės nei pas mus, be to, lyginant su maisto kainomis, gana pigios. Galima aišku nutylėti, kad didesnę dalį tų krevečių suvalgiau pati. :) Laimikių visgi buvo nedaug: dvi vietinės žuvytės, labai alkanas krabas bei jūrų žvaigždė. Visi jie iškeliavo atgal į vandens platybes. Tiesa man pasisekė labiau ir du ungurius aš visgi ištraukiau. Sakoma, kad naujokams sekasi ir šį kartą tas pasitvirtino.

Pasiruošimas žvejybai

Taigi po 23 valandų ant kojų, penktą ryto nuėjau miegot. Tik miegas ilgai nesitęsė ir pusę dešimt ryto jau stovėjau virtuvėje su puodeliu pseudo kavos (kažkokia trys viename). Juk visgi atvažiavau ne pamiegoti, o ir oras toks, kad apie miegą mažiausiai gali galvoti. Vienas iš paskutinių planuotų maršrutų buvo prie Kvåsfossen krioklio, krintančio iš 36 metrų aukščio. Palyginus nedidelis, bet esantis gana gražioj vietoj. Tiesa, norint surasti tokius taškus reiškia šiek tiek pasivažinėti. Naivu būtų tikėtis, kad jau pasukus iš greitkelio tave pasitiks ženklas su nuoroda iki vieno iš daugelio Norvegijos krioklių. :)

Gaila tik, kad iki jo nenulipsi ir nepasimėgausi krintančiu vandeniu. Jis manau dar be to ir šaltas turėtų būti. Nors šiaip upėse vanduo nebuvo šaltas, tik ten daug kur nelabai pasimaudysi. Visas dugnas akmenuotas ir kraupiai slidus. Aišku aš nebūčiau aš, jei nebūčiau pabandžius nubristi kiek toliau. Negaliu sakyt, kad bandymas nebuvo sėkmingas - nenugriuvau, nors ir nedaug trūko. Po tokių pasivaikščiojimų belieka susirasti kokį didelį ežerą ir maudytis eiti į jį. Šilta, gilu o ir krantas puikus. Atsigaivinus beliko aplankyti dar vieną vietinį kriokliuką, pora vietų, iš kurių atsiveria panoraminis vaizdas bei Flekkefjord miestą ir jo apylinkes (kuriame beje, pirmą kartą užsukau į normalią parduotuvę). Po to beliko išrūkyti pagautus ungurius vakarienei ir susiruošti kelionei atgal.

O kelionė atgal buvo gana rami. Šiek tiek sutrikau, kai vietoj autobuso į Kristiansand atvažiavo traukinys (taip jau būna, kai nesupranti norvegiškai ir ne taip gerai išsiaiškini tvarkaraščius), bet iš esmės viskas praėjo be didesnių problemų. Tik 7 valandos Kopenhagos oro uoste šiek tiek prailgo, bet čia pravertė į kuprinę visokiems tokiems atvejams įsimesta knyga.

Taigi trumpiau tariant buvo 6 saulėtos dienos įspūdžių, >700 km nuvažiuota siauručiais keliukais mašina, neskaitant autobusų, traukinių ir kitų transporto priemonių, bei daugybė kilometrų nueita savomis kojomis, maždaug 1500 lt visų išlaidų (lėktuvų bilietai, autobusai, kuras, maistas ir t.t.) bei nepamatuojamas kiekis euforijos.

O šiaip ten reikėtų važiuoti mašina kokiom dviem savaitėm, pasiemus palapinę, miegmaišius, žemėlapius (dar geriau GPS) ir daug lietuviško maisto. Važiuoji kur nori, kada nori ir apie viską pasaulyje pamiršti. Galbūt… kitą vasarą pasiseks vėl traukti Norvegijos link. “Kur nieko nieko panašaus į šį pasaulį.”

Pats svarbiausias kelionės tikslas bei lankytina vieta Nr. 1 mano sąraše buvo Kjerag - kalnas “įsikūręs” 1km virš Lysefjord. Tiesa, tame fiorde yra ir populiaresnė vieta - pamokslų uola (Preikestolen), esanti kitoje pusėje. O populiaresnė gal dėl to, kad kelionė ten trunka du kartus trumpiau?. Kadangi ten nebuvau, negaliu lyginti, kur geriau ar gražiau, tačiau į Kjerag užlipti man norėjosi labiau. Neišgąsdino ir tas faktas, kad kelionė pėsčiomis ten ir atgal trunka maždaug 5-6 valandas, priklausomai nuo to, kokie tavo “alpinisto” įgūdžiai. ;)

Taigi ten patraukiau šeštadienį 7 valandą ryto vietos laiku.  Iš pradžių 466 kelias - visiškai tuščias, pasirodo vienintelė mašina ir tai važiuojanti į priešingą pusę. Tada 42 ir galiausiai 468. Pravažiuoju keletą mažų miestelių, kurie dvelkia ramybe. Keliai visiškai tušti, nežinau, ar dėl to, kad rytas, ar tiesiog ten mašinų srautas ir taip nedidelis. Galų gale pasuku į sezoninį kelią, vedantį link Lysebotn. Keliukas “smagus” ir ne veltui sezoninis (atidarytas berods nuo gegužės iki spalio). Aišku lauke kokie 27 laipsniai, tai sniego jau nesimato. Pasiekiu parkingą - vietos dar nemažai. Gerai atvažiuoti anksti. :) Tiesa parkingas kainuoja 60 kronų.

Šiek tiek apsižvalgau ir nusprendžiu, kad pats laikas į kelią. Pradžios takas matosi aiškiai ir neatrodo labai sudėtingas, bet kuo toliau tuo darosi vis statesnis. Ką supratau, kad ten einant reikia pasiimti daug vandens, nes mano pusės litro buteliukas neįtikėtinai greitai tuštėja. Aišku ir oras pasitaikė toks, kad geriau jau prie jūros gulėti, o ne į kalnus lipti. :) O ir batų reikia gerų, dauguma ten su specialiai laipiojimams pritaikyta avalyne, o mano kedai kai kur šiek tiek slysta. Nepaisant to, po truputį einasi pirmyn. Gal ir gerai, kad nežinojau, jog ten visgi nebus lipimas į vieną kalna, o reikės pereiti visus tris, nes jau ir po pirmo kalniuko pasijaučiau pavargus. Viskas dėl tos kepinančios saulės.

Trečias kalnas buvo pats smagiausias ir pučiant nerealiam vėjui, kuris vietomis vertė iš kojų, reikėjo pasiekti viršūnę. Kartais tik laikaisi už grandinės ir šiek tiek palauki kol praeis naujas vėjo gūsis.  Tik va, kad ir užlipus pabaigos nesimatė. Aplink vien akmenys ir dar tolimas kelias. Tiesa, kelią rodo raudonos rodyklytės, išpaišytos ant akmenų, tad geriau jau per daug nenuklįsti į šoną - vietos pasivaikščiojimams ten nemažai erdvės, tik sugrįžti į pradinį tašką bus sudėtingiau. Aišku aš vistiek tai sugebėjau padaryt, nes pasekiau vieną porelę, kuri maniau, žino, kur eina. Pasirodo ne. :) Galų gale, kai aplink nebesimatė daugiau nei vieno žmogaus (o tuo labiau kažkokio laukiamo kalno krašto), šiek tiek susirūpinau ir įsijungiau GPS. Aišku kaip ir reikėjo tiketis, jis parodė, kad esu visai kitoj pusėj, nei turėčiau būt. Ir kas mane vieną išleido į kalnus? :) Dar 20 minučių ir grįžtu į normalų kelią, kur pagaliau yra kelio ženklų. :)

Ten aišku gana aiškiai matosi, kur reikia eiti, bet kartais yprotis eiti “tiesiai per aplinkui” vis tiek nugali. Netgi pasiekus žymiąją vietą viskas tuom nesibaigia. Priėjimas ne toks paprastas, reikia eiti per siaurą perėją, kur dar yra sniego, bėga šaltinėliai ir trumpiau tariant - slidu. Šaltinėlis aišku gerai, nes galima papildyti pasibaigusio vandens atsargas. O šiaip neblogas jausmas, saulė kepina kaip reikiant, drabužiai visi šlapi, o tu sėdi ant sniego ir matai, kaip apačioj viskas tirpsta ir lašiukai krenta žemyn. Netgi išsitraukiau megztinį, nes pagalvojau, jog tokie temperatūrų skirtumai man nepratusiai gali liūdnai baigtis. Bet visgi paskutiniai žingsniai ir aš ant krašto.

Žingsnis tolyn ir nemokančiam skraidyti būtų ilgas kritimas žemyn. :) Šone šiek tiek matosi Kjeragfossen, kriokliukas, krentantis 715 metrų. Aišku nepaklausiau daugumos patarimų nelipti ant žymiojo akmens (Kjeragbolten) ir nutaikius progą ten atsistojau. Geras jausmas. :) Kojos po ilgo lipimo neatrodo labai patikimos, tad šokinėti geriau nebandyti, bet pastovėt neabejotinai verta. Neatsitiko nieko netikėto ir ilgą laiką prastovėjęs tarp dviejų uolų įstrigęs akmuo staiga nepradėjo kristi žemyn. :) Pašnekėjus su kažkokiu irgi gerai laiką leidžiančiu danu ir metus paskutinį žvilgsnį į fiordą, patraukiau atgal.

O kelias atgal nėra toks jau paprastas. Kalniukai gana statūs, tad leistis reikia tikrai atsargiai. Pora kartų slystelėjus pajauti, kaip akmenukai iš po kojų nukrenta žemyn ir apsidžiaugi, kad nepasekei paskui juos. Likus paskutiniam kalnui apačioje sutikau dar vieną daną, besėdinti ant akmens ir kažkokį labai pavargusį. O jis papasakojo, kad viršuje nuklydo gana toli ir kai jau pats nežinojo, kur eina, nulipo žemyn ir apėjęs aplinkui atsidūrė toje pačioje vietoje prieš lipimą į trečią kalną. Tad lipo antrą kart. :) Po to aišku pasakė, kad tikriausiai taip dažnai čia nebelaipios. Taip dažnai? Pasirodo laikas nuo laiko jis čia vis atvažiuoja. Geras… o aš tada galvojau, kad daugiau ten nelipčiau, nes pabaigoje kojos jau visai nebeklausė. Aišku ta mintis buvo tik tą dieną. Užlipti būtų verta ir dar kartą, tik geriau ne tokiu karštu oru ir bent jau ne vienai. ;)