Kartais manęs vis paklausia, kokią temą naudojau savo blog’ui. Galima būtų atsakyti trumpai - “default’inę”. Pakeistos tik spalvos ir viršutinis paveiksliukas. Galiu netgi atskleisti paslaptį, kad tas paveiksliukas sukomponuotas iš šitos nuotraukos

Jei kalbėt apie pačią nuotrauką, tai buvo vienas iš pirmų super macro rėžimo bandymų. Nuotrauka daryta 2007-05-26, vieną labai karštą pavasario šeštadienį viršuliškių kapinaitėse. :)

Atsibundu kai dar tamsu ir atsibundu nuo savotiškai įkiraus burzgimo. Pirma mintis, kad mano laptopas kažką įnirtingai rašo į diską. Atsikeliu, pridedu ausį prie savo užversto kompiuterio ir nieko tokio neišgirstu. Dėl viso pikto įjungiu sleep rėžimą ir atsigulu vėl. Bet garsas nedingsta. Kita mintis - pamiršau išjungti akvariumo burbuliatorių. Atsikėliu vėl ir nueinu prie akvariumo - burbuliatorius išjungtas. Vėlgi suklustu prie visų akvariumo pusių - tylu. Nueinu į vonią - ten irgi tylu, žvilgteliu pro akutę į laiptinę - tylu kaip niekad. Netgi virtuvėj tylu, ir šaldytuvas ramus. Pažiūriu pro langą į gatvę - meistas miega, mašinų nėra. Prisisapnavo galvoju. Atsigulu vėl. Na iš kur tas garsas? Žvilgteliu į mobilų - šiek tiek po trijų. Nejučia prisimenu prieš morą metų matytą filmą Emilės Rouz egzorcizmas. Kraupi trečia valanda nakties. Nukrato šiurpas - nemėgstu sutapimų. Net užsiklojus galvą kaldra burzgimas nepranyksta ir netgi nustelbia mano sieninio laikrodžio tiksėjimą. Visgi užmigti pavyksta ir atsimerkiu jau prašvitus. Tylu.

Aš juos kartais sapnuoju. Visada sapnavau. Tik tada sąmonė turi labai giliai miegoti. Ir nemąstyti logiškai.
Visgi aš ne ten įstojau. Mife per daug logikos. Ne matematikos - logikos. Ir išvedžiojimų. Kaip ir gyvenime. Jis juk labai sudėtingas. Reikia viską apsvarstyti, pasverti, pamatuoti kad neįveltum loginių klaidų. Pritaikyt formulę ir būtinai patikrint įrodymą. Ir tik tada daryt sprendimus. Kad jokiu būdu neapsiriktum.

O sapnuose atvirkščiai - logikos ten geriau neiškoti. Sako, kad katinai irgi sapnuoja, tik gaila, kad niekas nežino, ką. Ir jei toks snaudžia tau ant kelių ir murkia tu neklausi, - kodėl murki. O jei ir paklaustum, tau neatsakytų. Gal atsimerktų ir pažiūrėtų savo didelėm hipnotizuojančiom akim. Ir pagalvotų - keistas gi tu, žmogau.

…birželio 10 buvo sekmadienis. Ir tą dieną aš atsikrausčiau į savo dabartinį išnuomotą butą. Buvau nuostabiai pakilėtos nuotaikos. Kaip dabar prisimenu važiavau iš Viršuliškių ir rankose tvirtai laikiau vienintelę savo gėlę - violetinį dobiliuką. Tada visi mano daiktai dar tilpo į mėlyną mašiną. Buvo pasakiška diena. Ne vien dėl oro - tai turėjo būti visko naujo pradžia. Begalė planų, daugybė slaptų svajonių ir viltis, kad viskas bus puiku.

O kambarys buvo tuščias. Toks tuščias, kad net galėjai girdėti aidą. Keturios sienos ir ant vienos iš jų kabantis laikrodis. Viskas. Tada pirmą kartą sėdėjom ant grindų ir gėrem arbatą. Nes dar net nebuvo ant ko sėdėt. Tada pasilikus viena nepuoliau išsikrauti daiktų - jų nebūtų buvę kur padėt. Tiesiog pasitiesiau ant kilimo paklodę, išsiviriau ryžių ir pasistačiau prie savo “lovos” laptopą su įjungtu operacinių sistemų konspektu (kitą dieną turėjo būti egzaminas). :) Bet nesimokiau. Mąsčiau.
Tada dar nežinojau, kad kitas savaitgalis viską apvers aukštyn kojom.

Pavargusios nuo Vilniaus dulkių ir triukšmo savaitgalį su drauge nusprendėm pabėgti į gamtą. Kur nors toliau, kur tylu ir ramu.
Pasirodo netgi mažam keliuke į niekur galima aptikti tokį užrašą

Nors kad ir kaip stengėmės, bet gyvačių mes neradom. Gal tokiam karštyje jos tingiai gulėjo kur nors pavėsyje. O grįžtant į Vilnių mus aplenkė ta pati raudona Eclipse, stovėjusi prie mano darbo, apie kurią rašiau anksčiau. Ką čia aplenkę, skriete praskriejo kaip pro stovinčią reaktyviniu greičiu ir net nespėjau pastebėt, kas prie vairo sėdėjo. O mes niekur neskubėjom. O kam skubėti grįžt į Vilnių, kai oras pasakiškas, langai atidaryti iki galo, garsiai paleistas Foje diskas ir šalia gera kompanija. O basos kojytės lengvai žaidžia su mašinos pedalais. Tokia ir turi būti vasaros pradžia…

Kai 9 laipsnių jūros vanduo naikina visus pėdsakus…

Pavėluoti linkėjimai iš pajūrio.
Gero visiems savaitgalio. :)

Kai gruodžio 2 pagaliau pasistačiau akvariumą, labai nekantravau ten įsileisti kokios gyvybės. Bet jau po savaitėlės nusipirkau penkis neonus ir pora gupijų patinėlių. Kodėl patinėlių? Na, tiesiog patelių nebuvo. :) Ir jie tiesiog nuo pat pradžios tarpusavyje ypatingai draugiškai bendravo. Neonus ignoruodavo, kartais tik pagainiodavo iš smalsumo. Bet šiaip per pora mėnesių pasidarė neatskiriami draugai.

Galų gale kažkurią dieną ne taip jau ir seniai radau pirkti gupijų patelių ir pačių geriausių norų vedina parvežiau jiems po draugę. Vieną šviesią (kaip kai kas pavadino - blondinę), kitą - tamsių spalvų. Pirmas dienas du draugeliai jas ignoravo visiškai, toliau sau dviese plaukiojo ir suko ratus. Bet praėjus šiek tiek laiko, matyt pajuto moterišką trauką ir pradėjo sekioti vieną iš jų. Bet tik tą tamsiąją ir tik abu kartu. Šviesią kaip ignoravo, taip ir toliau.

Tad vieną dieną grįžus namo po ilgojo savaitgalio, radau kelias mažas žuvytes. Kaip vėliau paaiškėjo, jų buvo net keturios. Nesunku buvo atspėti, kas čia taip greitai pasidarbavo. Bet jiems aišku neužteko ir vargšę mano žuvytę vaikė toliau. Ir tol vaikė, kol vieną dieną radau ją gulinčią ant akmenukų. Tiesiog ramiai gulinčią. Ir taip gulėjo, kol vieną rytą nebejudėjo visai. Ir ką gi, jie labai greit baigė liūdėt ir susižavėjo šviesia žuvele. Dar pora savaičių ir vieną ankstų rytą randu plaukiojant pulką (spėjau suskaičiuot 22) mažų žuvyčių.

Galų gale po vieno savaitgalio numirė ir vienas iš patinėlių. Pats gražiausias ir pats didžiausias. Ir visai nežinia nuo ko. Taigi liko porelė dviese. Ir jau kuris laikas labai maloniai bendrauja. Nebėra nei vaikymų, nei pykčių nei nuolatinio davimosi po akvariumą. O dar ir pasirodė trečia mažyčių žuvyčių vada. Hm… :)