Ar kada teko matyt, kaip iš arti atrodo laumžirgis? O atrodo būtent taip

Ir šiaip, labai jau meilus padarėlis. Ramiai atkentėjo fotosesiją ir nesiskundė. ;)

Pradėjau vėl rašyt, tai galiu teigti, kad sugrįžau. Galbūt ir per anksti, juk sakiau, kad reik susitvarkyt gyvenimą. Bet suprantama, jei tiek laiko nerašysiu, tai baigsis visi mano “hostingo” galiojimai ir puslapis apskritai neegzistuos. Niekas taip staiga nepasidaro. Todėl grįžau. O per pora savaičių ne tiek daug ir įvyko.

• Pagaliau buvo atvažiavę šeimininkai. Vis tik nepaneigė mano nuogąstavimų, apie tai, kad nežinia, kiek dar laiko leis man čia gyventi. O ir kaimynai pasirodo išsireikalavo savo dėl nukritusių virtuvėje plytelių po mažo potvynio pas mane. Gerai, kad ne iš mano sąskaitos.
• Galbūt todėl aš dar neturiu katino. O tokį gražų buvau nusižiūrėjus…
• Džiaugiuosi dėl brolio. Iš ties - labai.
• Nusprendžiau šį kartą būtinai imti mokslo atostogas. Aišku atsilieps finansams. Reiks pasitelkti matematiką ir viską gerai apskaičiuot.
• Keistas jausmas išėjus iš santariškių klinikų mąstyti į kurią pusę reiktų važiuot, norint parsigaut namo. Nors gps sugebėjimais niekada nepasižymėjau.
• Taip pat keistas jausmas nusprendus nueit į paskutinę dalyko paskaitą sužinoti, kad šiandien na… egzaminas. Du lapai pirmą kart girdimų klausimų ir valanda laiko. Savotiškai įdomi sesijos pradžia.
• Kolegos pradėjo klausinėt, ar man viskas gerai. Įdomu, ką jie sudeda į šitą žodį.

Iš viso to nereiktų daryti jokių išvadų. Tai tik keletas mažų pastebėjimų. Galėjau juk pavyzdžiui pasakyt, kad pabuvojau labai įdomiam koncerte. Bet nesakau, nes niekas nevyksta be priežasties, ir dar kartą įsitikinau, kad atsitiktinumų beveik nebūna.
Savaitgalį važiuoju į Klaipėdą. Žuvytės manęs pasiilgs. Iš ties, tai jos tik norės valgyt, bet man maloniau galvoti, kad tiesiog pasiilgs…
O visa kita anksčiau ar vėliau išsispręs. Ir aš dėl to džiaugiuosi. Gal viskas apsivers aukštyn kojom, gal labai komplikuosis, o gal atvirkščiai. Bet svarbu išsispręs. Tik tada galima bus kažką nuspręsti ir imtis veiksmų. Todėl laukiu. Ir šypsaus. Liūdnai.

Žiūrėdama pro langą vis pastebiu aikštelėje savo idealiai priparkuotą mašiną. Kartais pagalvoju, jei dabar taip sėst ir važiuot. Tiesiog nuspaust akseleratorių iki dugno ir važiuot. Tolyn. O po to… Gal kitąkart išaugčiau kaip žolytė. Na tiesiog paprasta žolytė, be jokios, net mažos širdutės.

Trumpam dingsiu. O gal ne trumpam. Nežinau, tai nuo daug ko priklausys. Bet bandysiu pagaliukais paramstyti truputį griūvantį savo gyvenimą. Dingsiu tai ne tiesiogine prasme. Tiesiog nerašysiu. Ne todėl, kad neturiu ką ir ne todėl, kad neturiu laiko. Tiesiog taip reikia. O laiko aš turiu, ir turiu jo tiek, kiek ir visi - 24 valandas per parą. Tik kolkas jį skyriau tam, kas man atrodė svarbiau, o ne tam, kam pasirodo “reikėjo”. Skirtingai nei dauguma. Todėl dabar sukąsiu dantis ir prisitaikysiu. Ir būsiu gera statistinė mergaitė.
Kažko supykino…

Jei manęs dabar kas nors paklaustų šito klausimo, nežinočiau, ką atsakyti. Atsakymas gerai būtų tiesiog melas. Atsakymas blogai neatitiktų tikrovės. Atsakymas vidutiniškai nieko nepasakytų apie situaciją. Netgi netiktų atsakymas kaip visada.
O kaip yra? Gal tiesiog pavargau dėl visko sukti sau galvą. Atsipalaidavau. Yra kaip yra ir nepersiplėši pusiau, kad tą pakeisti. Kai buvau maža, man mama sakydavo, kad yra toks žodelis “reikia”. Aš atsikirsdavau, kad nėra tokio žodelio. Iš tiesų, dabar matau, kad tame daug tiesos. Nėra tokio žodelio.

Jau antri metai kas nors vis mane pasveikina su motinos diena. Po to pasitikslina, ar jau galima sveikint, ir galų gale pasako, kad tada čia sveikinimai į ateitį.
Įdomu, čia juokais, rimtai ar šiaip užuominos? :)

Kartais visai netyčia atrandi save žiūrintį “kiaurai”. Kartais besišypsantį. Ir jei kas paklaustų, ką mąstai, galbūt pasakytum - nieko. Galbūt iš tiesų nieko, juk būna ir taip. Būna kad tiesiog sėdi ir kažkur žiūri, o galvoje visai tuščia. Tik man dažniausiai būna atvirkščiai - galva prikimšta visokiausių minčių. Sako daug galvoti negerai, tai kenkia sveikatai. Ir tai yra tiesa. Bet sveikatai daug kas kenkia, bet mes vistiek tą darome.

O svajoti irgi kenkia sveikatai? O kai užsisvajoji ir kažkas paklausia, ką mąstai, irgi pasakai - nieko. Gal todėl, kad bijai išgirsti, jog tai visiška nesąmonė ir to niekada nebus. Arba todėl, kad nenori gąsdinti kitų savo svajonėmis. Ypač kai jos su jais susijusios. Bet tai nereiškia, kad nenorėtum pasakyt. Kartais labai norėtum. Bet nesakai. Kaip kartais nepasakoji sapnų ir visokių kitokių minčių. Maži vaikai juk sako, ko norėtų ar kuo svajoja būti. Nors tos svajonės dažnai toli gražu negali išsipildyt, bet jos tikros. Tai kodėl vėliau viskas pasidaro netikra? Tik gerai apgalvoti žodžiai ir veiksmai. Ir jei pasakai kažką tikrai nuoširdžiai, gali būt pavadintas vaikišku. Žiauriam pasauly su rožiniais akiniais.

Pagal visatos dėsnius po kažkiek tai milijardų metų nebeliks nieko, nei planetų, nei žvaigždžių, nei galaktikų. Ir dangus bus tamsus, arba to dangaus nebus apskritai. Nebeegzistuos nei laikas nei gyvybė. Ir niekas nebesvajos užaugęs būti astronautu. Bet tai bus po daug milijardų metų, o svajonę sužlugdom jau dabar. Ir tuo momentu, kai turim padaryti rimtą sprendimą sakom, jog spėsim, nes dar visas gyvenimas prieš akis. O kitu atveju - kad mums trūksta laiko viskam įgyvendint. Bet dažniausiai tiesiog tylim. Ir ta nemaloni tyla dabar yra daug stipresnė už tą, kuri ateis. Sakai nesąmonė? O ar nenori nieko pasakyti daugiau? Jei ne, tai gal palauk vieną kitą milijardą metų.