… arba kas naujo atsitiko per savaitgalį.

Dėl neaiškių priežasčių numirė viena mano žuvytė.
Po mašinos kapotu iš kažkur atsirado negyva žiurkė. Neaišku ar tai kaip nors susiję su tuo faktu, kad nebesidarinėja lempos.
Klaipėdoj visam mieste kažkodėl nuimti visi laikrodžiai.
Pirmą kartą teko sutikti žalčiuką ir dar taip tingiai plaukiantį upeliu.
16 metų senumo viskio skonis įdomus, bet negerčiau tokio savo malonumui.
Man vis dar sekasi autobusuose susidurti su žmonėm, kurie labai nori išsipasakoti.
Sekmadienio vakaro pesimizmas persikėlė į pirmadienio ryto optimizmą. Miau? :)

O šiaip, keli išgėrusių vyrų pamąstymai (neskaitant dviejų valandų ginčo, kuri futbolo komanda geriausia):
“Vyras yra kaip vynas - kuo toliau tuo labiau išlaikytas, o moteris kaip pastovėjusi kriaušė - kuo toliau tuo labiau traukiasi.”
“Moterys betkokiu atveju yra protingesnės.”
“Moterims suteikta galimybė išnešioti vaiką, o vyrams - įpurkšti.”
“Kodėl moterys labiau myli vaikus? Nes jos yra tikros, kad tai jų vaikai.”
“Manęs niekas nemyli…” “O už ką tave mylėt?”

Papildymas. Prisiminiau dar vieną nemirtingą frazę: “Vyrai kilę iš Marso, o moterys - iš Veneros. Bet ar jūs žinote, kad Venera tai vienintelė tokia planeta, kurioje neegzistuoja apskritai jokia gyvybė.”

Jau penkta diena atsikeliu be žadintuvo ir dažniausiai šiek tiek anksčiau. Ir nesvarbu, kada nueinu miegot, ar 10, ar 12. Net nesvarbu, ar ryte laba noriu miego. Tiesiog atsibundu. Tas netgi pradėjo galioti ir savaitgaliams. Nejučia prisiminiau prieš pora metų skaitytą knygą Nemiga (Stephen King). Ten žmogelis atsibusdavo vis anksčiau ir anksčiau, kol galų gale pradėjo beveik visai nebemiegot. Ir ne todėl, kad miego nenorėdavo. Tai tikiuosi man taip neatsitiks. Nors žinant tolesnę knygos įvykių eiga, gal būtų savotiškai įdomu. Jei tik neveiktų šalutinis poveikis po to žiovauti pusę dienos. :)

Ir dar… vis baisu pamiršti vakare nusistatyti žadintuvą. Jeigu jis ryte skambėtų, tai ir skambėtų visom darbo dienom 6:30, bet kadangi dabar jį ryte išjungiu dar gerokai anksčiau, tai vakare reik įsijungti vėl. Bet gal ši problema irgi laikina, kolkas rytais juk jo vis tiek neprireikia. ;) Saldžių sapnų.

Yra geri trys metodai tapti populiariu ir puikuotis aukščiausiose populiariausių anketų sąrašo vietose, ten kur tave lengvą pastebėti. Aišku tu gali būti kažkuom nuostabus ir tiesiog visus traukti kaip magnetas, bet visgi maža tikimybė, kad dėl to tau puls rašyti krūvos gerbėjų. Bet tiems, kas labai labai nori kažkam kažką įrodyti, galima pritaikyti tris strategijas:

1. Tereikia tapti VIP nariu. Tada tikrai nereikės ilgai laukti, kol kas nors netyčia užklys į tavo anketą ją suradęs tarp tūkstančių kitų. Tik reikia nepamiršti, būti aktyviu. Tiesiog prisijungi ir kartas nuo karto perkrauni puslapį. Ką tas duoda? Esi šiuo metu prisijungusių narių sąraše. Tereikia pagalvoti logiškai. Sakykim matai, kad prisijungę 1-2 tūkstančiai narių. Bet kadangi turi visas VIP teises, tai greičiausiai save išvysi pirmame puslapyje. Kaip ir visi kiti, kurie per daug nesivargins ieškoti pažinčių kur nors 38 puslapyje.

2. Reikia rašyti visiems iš eilės. Ir nereik jokių įmantrių laiškų, užteks šypsenėlės arba paprasto žodelio labas. Tada jau gali tikėtis, kad didžioji dalis “aukų” tau atsakys. O to ir užtenka. Juk populiarumas priklauso tik nuo tau parašiusių žmonių skaičiaus. O argi svarbu, kas parašė pirmas?

3. Įsidėti laaaabai seksualią nuotrauką su savo nuogu užpakaliu ar nuostabiais raumenimis (kiekvienam savo). Veido nebūtina į nuotrauką įtalpinti, tai dažniausiai tokiais atvejais jis neturi reikšmės. O jei dar vertinama laiškų kiekybė o ne kokybė, galima nurodyt, kad ieškai sekso partnerio ar parašyt šiaip kokią intriguojančią žinutę. Netyčia prisiminiau vieną matytą anketą: mergina nurodė, kad domina susirašinėjimas ir įsidėjo nuotrauką su stambiu planu apnuoginta krūtine. Pamiršo tik prierašą - “rašykit laiškus mano liemenėlei”.

Yra anketų, kurių populiarumas siekia 1000+ tad šį kartą aritmetika visai paprasta. Maždaug 33 laiškai nuo skirtingų žmonių per dieną. Jei dar nesusimąstant, kad žmogus per mėnesį parašo daugiau nei vieną laišką.

Įdomus pastebėjimas: tas žmogus, kuris rašė, jog laaabai negražu turint vaikiną sėdėt internete mane iškart įtraukė į savo juoduosius sąrašus - tai yra užblokavo. Po to kasdien pats užklysdavo į mano anketą ir po poros savaičių parašė - “šeštadienį būsiu Vilniuje, kada norėtum susitikt?” Juokinga. Ne ačiū, man užteks. “Ar tikrai norite ištrinti anketą?” - taip. Taškas.

Ir kas sakė, kad pirmadienis yra pati blogiausia diena? Juk galima pirmadienį sukeisti su savaitgaliu ir vietoj lietaus ir šalčio pasimėgauti gražiu oru. Ir… kur nors nuvažiuot. O kur? Pavyzdžiui į Kernavę. :)

Galima pamanyti, kad tai mažas miestelis, kurį net kelių žemėlapyje ne iš kart galima pastebėt. Taip ir yra, bet į ką pažiūrėt ten tikrai surasti nesunku. Kadangi šį kartą nesivežiau visos savo foto technikos, o ir laiko pasivaikščiojimams realiai buvo kokia valanda, tai įmesiu tik kelis kadrus bendram vaizdui. Bent jau aišku, kur reiks nuvažiuot kurį nors šiltą savaitgalį, taip sakant - ilgam. :)

Vaizdas nuo vieno iš piliakalnių.

…iki kito piliakalnio.

Dvi minutės po saulės laidos

Penkta Tamsiojo Bokšto knyga ir skaityta ilgiausiai iš visų. Jei gerai pamenu - nuo preitos vasaros pradžios. Kadangi skaičiau daugiausia kelyje, tad šį kartą jokių citatų nerinkau. Bet vistiek parašysiu keleta ištraukų. :)

I never looked ahead, never looked behind. “The past is history, the future is mystery,” they say.

“I hope you two boys can dig. There’ll be some digging to do.”
“Graves?” Eddie asked, not sure if he was joking or not.
“Graves come later.” Roland looked up at the sky, but the clouds had advanced out of the west and stolen the stars. “Just remember, it’s the winners who dig them.”

“I’m sorry. I just wanted to say I’m glad you came here. We had some fun, didn’t wee?”
“Yeah,” Jake said, and thought: No one would believe he’s older than me. He sounds about… I don’t know… five, or something.

“I want to tell you, how much I love you.” She spoke simply, with no drama.
“I know you do,” he said, “but I’ll be damned if I know why.”

Jei prieš keletą metų manęs kas būtų paklausęs, kokia mano mėgstamiausia spalva, tikriausiai nedvejodama būčiau atsakius, kad juoda. Bet didysis juodumo periodas jau seniai praėjo ir dabar mano spalvų paletė smarkiai prasiplėtė. Norint atsakyti į tą patį klausimą reiktų dar pasukti galvą, bet matyt šiuo metu dominuoja mėlyna spalva.

Prisiminus mano paskutinį projektą darbe išlenda šiokia tokia šypsena. Šį kartą visą projektą reikėjo daryti praktiškai nuo nulio, tad neapsieita ir be dizaino pasirinkimo. Kadangi tai nebuvo didžiulės svarbos projektas, dizaineriai net neketino kurti kažko naujo. Na bet gavau šiokį tokį variantą iš panašaus dydžio projektėlio, kurį tik reikėjo pritaikyti sau. Kas keisčiausia, kad jis buvo smarkiai ne mano skonio. Na bent jau gerai, kad jis buvo visai paprastutis, be visokiausių įmantrybių. Bet jau spalvos… Nuo murzinai geltonos iki rudai oranžinės.

Po pirmojo projekto pristatymo pasidariau kūrybinę pertraukėlę ir pakeičiau visas spalvas. Nauja paletė susidarė iš švelniai mėlynų atspalvių su keletu žalsvos spalvos elementų. Aišku prieš tai išsisaugojau ir seną versiją, jei kartais šita visiems labai nepatiktų. Užtad dirbti iš kart maloniau ir akių taip nerėžia. Taigi pristatinėjant antrą projekto versiją buvo smalsu, kaip klientai (o ir vadovybė) reaguos į tokį pasikeitimą. Ir ką jūs manot, nebuvo nei vieno komentaro. :) Net nežinau, ar kurio nors galvoje sukirbėjo mintis - “o ar šita aplikacija prieš pora savaičių nebuvo oranžinė?” Et, tas savivaliavimas. O gal… pavasaris? ;)

Preitą savaitę beveik ekspromtu suorganizuotas grupės susitikimas praėjo visai smagiai. O ir susirinko didžioji dalis grupiokų, kas anksčiau, kas vėliau. Visai netyčia prisiminiau ir preitą mūsų susitikimą prieš rugsėjo pradžią, kurį ekspromtu organizavau vėlgi aš. Tai kilo mintis, negi niekas nenori susimatyt? O pasirodo nori (juk atėjo beveik visi), tik niekas neorganizuoja. Ir kaip kai kas minėjo, tik man negali pasakyti “ne”. :) Nors paminėti, kad likau vienintelė mergina kurse būtų nekorektiška, mat atsirado ir kitų, greičiausiai grįžusių po akademinių, bet kad likau vienintelė iš įstojusių 2005 metais tai faktas. Nykstanti rūšis…

Taigi draugiškai pasiskundėm gyveniškom problemom, darbais ir kitokiais nesklandumais, pakalbėjom apie ateities planus, netgi pabandėm išsiaiškinti, kas pirmas ir kas paskutinis kels vestuves. O vienas, kuris mažiau nei prieš pusmetį įnirtingai teigė, kad neves iki 28, dabar šį laiko tarpą sumažino penkiais metais. Tai gal visgi bus proga pabuvoti bent vienose vestuvėse? :) Nekantriai lauksim. O gal ir kito susitikimo nereiks laukti dar pusmetį ar metus? Tereik šiek tiek daugiau iniciatyvos. Ir dar, ačiū už gėles. Tik atsargiai - prie to priprantama… :)