Kokia šventė buvo šeštadienį? Nežinau. Day.lt sako, kad Lietuvos įstojimo į NATO diena. Na bet aš šeštadienį užpučiau gimtadienio žvakutes, išgėriau už Kalėdas ir palinkėjau laimingų Naujų. Juokinga? Keista? Visai ne, tiesiog reik juk kažkada atšvęst buvusias šventes. Ir visai nepavėluotai. Kaip ir dovanos. Viena iš jų padėjo sugrįžti ten, kur norėjau, o kita dar manau užims mane bent keliom dienom (savaitėm, mėnesiams). Visiškai neprognozuojama. :)

Kodėl taip ilgai reikėjo laukt? Nes kiekvienam įvykiui reikia pasiruošimo, nusiteikimo ir tinkamo laiko. Šeštadienį viskas kaip tik taip ir buvo. O ir dovanas reik dovanot tada, kai jos jau būna gerai apgalvotos ir paruoštos, o ne greit nupirktos iš reikalo. Tad kitą kartą pasigedus dovanos nereik nusimint. Gal jai dar neatėjo laikas. O gal ji jau buvo, tačiau toli nuo materialumo, tad liko nepastebėta.

Ir šiaip, kartais nereik prisirišti prie skaičiukų. Tiesiog - mažiau žiūrėt į kalendorių.

Penktadienį turėjau progą nueit į Stomp koncertą. Nors žodis koncertas čia mažai ką pasako. Tiksliau būtų apibūdinti kaip savotiškos muzikos ir vaidybos šou. Bet visgi, buvo įdomiau negu tikėjausi. Realiai tai pamatyt tikrai buvo verta, tuo labiau, kad ne kasdien tokia proga pasitaiko. O buvo visko - pradedant šluotom ir kibirais, baigiant laikraščiais ir kamuoliais. Na ir beabejo daug juoko ir šiaip smagių akimirkų. Su manim tikriausiai nesutiktų priešais sėdėjęs berniukas, kuris valandai praėjus nuolat kartojo mamai, kad nori miego, bet visiems kitiems manau buvo smagu. Beje, tuo pačiu ir pagaliau pabuvojau operos ir baleto teatre. ;) Visapusiškai geras penktadienis.

Na o kiti artimiausi koncertai, tai visų pirma Metallica Rygoj, į kurią matyt visgi nuvažiuot pavyks ir nereiks ieškot kam pasiūlyt pirmus du (iš 15) bilietus. :) O iki jos dar kai kieno pageidavimu paklausysiu ir simfoninių Pink Floyd. Planų kolkas tik tiek, bet niekada negali žinot. Visgi yra koncertų, į kuriuos važiuočiau netgi viena, taip kaip ir yra žmonių, su kuriais važiuočiau betkur…

Jie gal ir žino, ko nori, arba bent jau - ko nori iš tavęs. Jie šventai įsitikinę savo tiesa, nors gal niekada nesusimąstė, kodėl. Jie teigia, kad tau taip bus geriausia, nors patiems „geriausia“ niekada nebuvo. Jie bando įtikinti tave, kad būsi laimingas, bet privalai būti laimingas tik su jų schenarijumi. Jie nori, kad būtum idealus, tik tas idealumas – tai jų kažkada neišsipildžiusios svajonės. Jie sako „kada nors suprasi“, bet tu ir taip supranti. Tik kas iš to?

…

Jie nori tiek daug arba tiek mažai. Abiejų iš kart arba nei vieno. Negali tiksliai pasakyti, ko, nes jie ir patys to nežino. Jie galvoja, kad nėra kur skubėt, nes pasaulis palauks. Pasaulis gal ir palauks, bet gyvenimas – ne. Jie nori kažką gauti, bet bijo dėl to kažką paaukoti. Jie nieko nedaro, nes mano, kad viskas išsispręs savaime. Jie nori pasirinkti, bet nesirenka, nes bijo, kad renkantis vieną iš dviejų 90% tikimybė, kad jie suklys.

…

Jie labai nori norėti, bet nebežino, ko. Jie nori tiek daug dalykų, bet kai kuriuos vis pamiršta, nes tiesiog nebegali norėti daug, kai nesipildo ir tas „mažai“. Jie nori, kad jų norai sutaptų su kitų, bet kuo toliau, tuo mažiau tuo tiki. Jie užpučia gimtadienio žvakutes galvodami norą, kuris yra skirtas kažkam kitam. Jie tiesiog norėtų, kad kiti suprastų, o tie kiti vis kartoja - „neišsigalvok“. Jų norai yra visai paprasti, bet paprasčiausi dalykai jiems ir yra sudėtingiausi…

Visos svajonės lieka kažkur praeity…
Vaikiškos mintys skęsta gilioj užmaršty…
Kam atsisakom to kuo maži tikėjom, nešiojom ir slėpėm širdy?
Kas man į visą tai atsakys?

Foje

Ir vat tokia fraze mane pasitiko šiandien darbe. Smagu. ;)
Kas liečia palinkėjimus, tai šiais metais jie kaip niekad skirtingi. Pradedant karjera ir baigiant labai įžvalgiom mintim.

Ir dar, kolkas negavau nei vienos dovanos. Net pamiršau, kad jos kažkada buvo įprastos. Nepaprastai geras jausmas. :) Tad šiais metais “užsiprašiau” - kelionės į Molėtus ir dar poros mažų smulkmenėlių. O visą kitą… visą kitą aš turiu. ;)
Ačiū!

Pažiūrėjus darbe pro devinto aukšto langą, aikštelėje nuolat matau tokią pat raudoną eclipse. Tai, kad ji ne mano, atskiriu tik iš lipduko, priklijuoto ant priekinio stiklo. Ją irgi vairuoja mergina, nors niekada jos iš arti nemačiau. Nieko keisto aišku, bet kai pažiūrėjus ir vakare namie pro langą pamatau tą pačią eclipse, apima keistas jausmas. Jei dar merginos vardas būtų Sandra, galėčiau pamanyt, kad pildosi savaitgalį sapnuotas košmaras.
Kraupoka… Gal kada susipažint?

“Men were funny, aye, so they were, and the most amusing thing about them was how little they knew it. Men, with their swagering, belt-hitching names for themselves. Men, so proud of their muscles, their drinking capacities, their eating capacities; so everlastingly proud of their pricks. Yes, even in these times, when a good many of them could shoot nothing but strange, bent seed that produced children fit only to be drowned in the nearest well. Ah, but it was never their fault, was it, dear? No, always it was the woman - her womb, her fault. Men were such cowards. Such grinning cowards. These three had been no different from the general run.”
…
“Men! She could not understand why so many women feared them. Hadn’t the gods made them with the most vulnerable part of their guts hanging right out of their bodies, like a misplaced bit of bowel? Kick them there and they curled up like snails. Caress them there and their brains melted.”
…
“Yet none of these thoughts had any real power over her or any real malice to them, at least not now.”