Eilinis pirmadienis, kol kas niekuo neišsiskiriantis. Ne toks savotiškas kaip prieš savaitę, kai tik grįžus po atostogų ryte radau penkias plyteles šokolado, per pietus gavau vardinį firmos puodelį, o paskambinę klientai už klaidos ištaisymą žadėjo atnešti gėlių. Niekas nenulūžo, nesugedo, panikos kupinų skambučių irgi nebuvo. Visi lyg ir suprato, kad manęs negalima nervinti.

O šiaip, jaučiuosi tapusi labai universalia darbuotoja. Nors darbo sutartyje ir aiškiai parašytos pareigos – programuotoja, bet iš esmės mano galymybės beveik neribotos. :) Be įprasto programavimo dar teko rašyti vartotojo (ir kitokius) vadovus, tvarkyti kitokius projektų dokumentus, netgi padirbėti keleta dienų testuotoja. Taip pat pačiai susiprojektuoti tai, ką reikia suprogramuoti ir bandyti telefonu išaiškinti į paniką puolusiam vartotojui, kad techninės pagalbos (taip pat ir psichologinės) mes deja neteikiame…

Taigi beveik pabaigus paskutinį programavimo darbelį gavau naują „pasiūlymą“ - rašyti projektą. Hm, gal iš kart pereiti prie sistemų analitikės pareigų? Girdėjau tokią mintį, kad man tiktų. Bet gal visgi aš pirma pabandysiu, o tada ir pažiūrėsim. Juk vien perskaityt tą 300psl projekto specifikaciją reikėjo šiokių tokių pastangų. Nors visgi kai priėmė į darbą, tai taip ir sakė – mums reikia moters, nes tik ji sugeba vienu metu daryti keliolika darbų. ;)

Baigėsi atostogų savaitė ir tenka vėl griebtis įprastinių darbų. Kokių dar atostogų, galima būtų paklausti. Kokios dar atostogos lapkričio pradžioj? Keistoka, bet atsibudusi antradienio rytą, nusprendžiau, kad man reikia atostogų… tiesiog nuo šios minutės. Beliko tik nuvažiuoti į darbą, išsakyti šią savo idėją garsiai ir betkokia kaina jas gauti. Kad ir kaip keistai tai skambėjo, bet visgi man pasisekė, ir visų formalumų tvarkymas užtruko 20 minučių. Tad jau devintą valandą ryto sėdėjau namie virtuvėj ir gėriau dar viena puodelį rytinės kavos.

Iš tiesų, atostogos būtų pravertusios tiesiog norint susitvarkyti reikalus universitete. Bet jos buvo ne tam. Visgi trečiadienį nenuėjau į fizikos koliokviumą, o ketvirtadienį taip ir nepradėjau rašyti programos su C. Jau nekalbant apie visus kitus „kam buvo laiko“ ir „ko nepadariau“. Tikriausiai turėtų graužti sąžinė, bet ji kažkaip tyli. O ir tegu tik pabando ji išlįst…

Tad kam reikėjo man tų atostogų? Svarbiausia priežastis yra ta, kad turėjau savų priežasčių. ;) Užtad per savaitę paragavau suši, sužinojau, kur „dingsta“ keturios minutės, supratau, kad niekada nesu mačius Alpha Centauri žvaigždės, juokiaus, verkiau, kliedėjau, keikiau gyvenimą, mylėjau, basčiausi naktį po kapines, sapnavau spalvotus kačiukus, viriau ugninę čili sriubą, stebėjau pirmą krintantį sniegą, skaičiau pasakas, radau daug idėjų ir pagaliau viską sustačiau į savo vietas. Aišku skamba šizofreniškai. O juk galėjau pasakyt tiesiog paprastai – atostogas praleidau namie.

Ar matei, koks šiandien dangus?

Mano mama man laikas nuo laiko sako, kad ji iš dalies nelaukia, kada aš nusipirksiu mašiną. Na nes tada jaudinsis kiekvieną dieną. Juk su tokiu eismo intensyvumu Vilniuje pradėt važinėt gali būti sudėtinga. Tad šiek tiek užsimena.. gal dar palaukt, gal nepirkt iki pavasario, nes atsiranda mašina, atsiranda ir problemos.

O kada jos neatsiranda? Turi mašina – turi problemų, neturi mašinos – turi problemų. Turi darbą – irgi turi problemų, neturi darbo – turi dar daugiau problemų. Iš esmės, gyveni – turi problemų. :) Viskam reikia laiko, pinigų, noro ir sveikatos. Kaip ir visko suspėti taip pat neįmanoma, ir čia prasideda didžiausi nesklandumai. Lyg tais tavo gyvenimas priklausytų nuo to, ar atsiskaitysi šiandien užduotį universitete ir ar pagaliau turėsi mašiną. Na bet kaip gi? Juk jeigu ne, tada turėsi dar didesnių problemų. Neišlaikysi egzamino, o jeigu teks kartoti kursą? O ką pagalvos tie ir anie?

Juk negali pamiršti to statistinio gyvenimo, kuris dažniausiai sukasi aplink kažkienio sukurtą ašį. Kurio planą jau nuo pakankamai senų laikų matai galvoje. Kad ir sakykim, eilės tvarka: pirma baigti mokyklą, tada universitetą, tada susirasti darbą, susitaupyti šiek tiek pinigų, nusipirkti mašiną, butą, šiek tiek apsiprasti ir galima pradėti galvoti apie šeimą. Tada apie katę, šunį, žiurkėną ar papugėlę.

Taigi visai nekeista, kad viskas ir krypsta to link. Arba kokios nors kitokios chronologijos juosta. Bet jei netyčia papučia stiprus vėjelis ir sugriauna tokią „idiliją“, būna beveik pasaulio pabaiga. Tada galima pult į paniką ir graužtis, kaip čia taip tau nesiseka. O juk taip nedaug trūko! Lyg tais žinotum, kad po viso šito detalaus plano įgyvendinimo tavęs laukia nereali sėkmė ir palaima. Kad padarei viską, ko troškai, ir dabar gali ramiai gyventi. Tik ar tu to norėjai? Tada galima tęsti toliau. Iki pilnos laimės betrūksta kad išsikraustytų tas įkyrus kaimynas iš apatinio aukšto ar darbe pakeltų algą. Tada, kad pagaliau aplankytum Italiją ar atsikratytum tų gyvenimą nuodijančių 10 kilogramų. O tada… tada… o kas tada? Tada jau būsi laimingas? O gal visgi esi laimingas dabar?

Yra toks vienas labai trumpas klausimas, kuris dažnai visiems neduoda ramybės. Jis prasideda, o dažnai ir baigiasi, tuo vieninteliu žodžiu “kodėl”? Taip… dar iš seniai praėjusių laikų prisimenu, kaip gulėdama vėlų vakarą ir žiūrėdama į lubas norėjau jį kam nors užduoti. Kodėl tai visada atsitinka man? Kodėl yra taip? Kodėl taip nėra?
Tai iš tiesų buvo pakankamai paprasta. Tiesiog tikėtis, kad kažkas atsakys į klausimą ir galbūt tada kažkas paaiškės. O kolkas galima buvo nebent pagailėti savęs, paverkšlenti, kad vėl nesiseka ir laukti geresnių laikų.

Yra viena gera citata iš Stephen King knygos “Wizard and the Glass”:
“There’s three things ye can do in any situation, girl,” her father had told her once. “Ye can decide to do a thing, ye can decide not to do a thing … or ye can decide not to decide.” That last, her da had never quite come out and said (he hadn’t needed to) was the choice of weaklings and fools.

O juk prieš darant kažkokį sprendimą reikia savęs paklausti, kodėl? Na juk viskam reikia kažkokio pagrindo, ar ne? Arba atvirkščiai - pirma kažką padaryt, ir tik tada savęs to paties paklausti. Tada tavo protas staiga pradeda siūlyti milijoną priežasčių, kodėl visgi taip pasielgei. Ir iš tos daugybės išsirenki kelias priimtiniausias. Pagal savo nusistatymą ar pagal “priimtinas” visuomenės elgesio normas. Tada gali lengviau atsikvėpti, nes pateisini savo veiksmus ir viskas staiga pasidaro logiška. Kartais tiesiog kažką padarai, o staiga prabudęs protas vis bando ieškot argumentų. Ir jų netgi suranda! Bet tau net nereikia juos apgalvoti, kad suprastum, jog visa tai yra totali nesąmonė, ir vienintelė tikra priežastis, kodėl tu taip padarei, yra ta, kad tiesiog negalėjai padaryti kitaip. Negalėjai, nes spjovei į visus “taip reikia elgtis” ir “taip nedera elgtis”. Nes pamiršai logiką ir nepailstantį protą. Nes tau nereikia priežasčių pateisinti to, ką ir taip jauti. Nes kairėj pusėj krūtinės pusėj kai kas dar plaka, o ji žino geriau…

Kartais priimti sprendimą yra labai sunku. Visgi betkoks sprendimas kažkur veda. Kartais į geresnę situaciją, kartais į blogesnę. Tik sprendimo nepriėmimas niekur neveda ir paliekta tave trypčioti vietoj ir keikti gyvenimą. Ir taip tąsaisi vietoj, kol pagaliau tai supranti. Deja, kartais jau būna per vėlu. Ir gali negyvai užsigraužti, kad kažko nepasakei ar nepadarei.
Gerai būna, jei po to kažkas pasikeičia. O jei vėl ratas pradeda suktis iš naujo? Visgi kartais taip būna gyvenime, kad per labai trumpą laiką jis pasisuka 360 laispniu kampu. Tada atsibudęs ryte dar gerai pagalvoji, ar tai ne sapnas. O pajutęs realybę, vėlgi klausi to paties klausimo - kodėl? Bet ne viskam reikia ieškoti priežasties. Kartais viskas, ko reikia, - tai patikėt.