Keletą dienų mano skype užrašo vietoje puikavosi tokia žinutė: „[koks nors tekstas] + p.s. Vyrai - blogis, kad ir kaip bebūtų. p.p.s. Išklausau ir argumentus prieš…“. Kadangi tarp mano skype kontaktų didžioji dalis yra vyriškos lyties atstovų, tai tikėtis, kad niekas į tai nesureaguos būtų buvę kiek naivoka.

Beveik visi komentavę tokį užrašą, turėjo savo įsitikinimą, kad taip parašiau todėl, kad esu nusivylus kažkokiu konkrečiu žmogum. Netgi buvo pasiūlymas susirasti normalų vyrą, kad daugiau tokių kvailų minčių nekiltų. Iš ties smagiai skamba, nes tik vienas iš jų pataikė tiesiai į dešimtuką - tai tiesiog buvo provokacija. ;) Nors didžiausią šypseną sukėlė vieno žmogaus pasisakymas, kad jis jau norėjo užpulti mane su argumentais, įrodančiais, kad taip nėra, bet… tokių nerado. :) Tuo tarpu kitas kategoriškai tai neigė, nes anot jo, jis yra tobulas, o kadangi tuo pačiu ir vyras, tai taip išeina, kad kažkas čia nesiriša. Nors mano kuklia nuomone – čia ne argumentas.

Betkokiu atveju, buvo ir keletas bandymų įrodyti, kad jie nėra tokie blogi. Argumentai? Štai keli iš jų:

• Vyrai yra konkretūs ir daro sprendimus greitai
• Vyrai savo pykti parodo tiesiogiai ir retai kada apgaudinėja nuslėpdami savo emocijas.
• Vyrai vadovaujasi logika, todėl pateikus konkrečius argumentus jie padaro konkrečias išvadas.
• Kiek pats esu pastebėjęs - vyrus daug labiau graužia sąžinė
• Mažai kurie mėgsta skleisti gandus ir ju klausyt.

Ir ką aš galėčiau pasakyt? Aišku pasigedau konkrečių argumentų, bet geriau tiek, nei visai nieko. Tik klaidinga būtų manyt, kad aš pati taip galvoju. Galiu tik pasakyt, kad kaip ir kaip bebūtų, blogis gali labai greit virsti į gėrį, jei tik tu pats to nori. ;) O ar jie nori?

Taip norėjau ką nors parašyt… Bet kartais tiesiog nereik nieko rašyt, nes tos švelnios šypsenos žodžiais vis tiek neperteiksi.
Skrisk!

Kažkoks savotiškas šis semestras, gal ir todėl, kad universitete pasirodau rečiau negu įprastai. O net nespėjau įsijausti į naujų mokslo metų pradžią, jau beveik visi du mėnesiai prabėgo. Toliau irgi taip bus, net nespėsiu įsijausti į antrąją semestro pusę, o jau ir sesiją reiks laikyt. :)

Kas labiausiai neramina iš laukiančių egzaminų, tai matyt kaip ir daugumą – statistika. Kartais ten tokia mistika, kad net nesinori į ją iš vis gilintis. O ir atrodo kam gilintis, jei nelabai įdomu. Spėju, jei už paskaitų lankymą neduoto to vieno balo į egzaminą, ne tiek daug aktyvistų ir į ją susirinktų. Bet jau pastebėjau, kad kiekvieną semestrą būna tokių dalykų, kurie arba pakiša koją, arba tiesiog priverčia daugiau pasimokyt ir kaip nors pagaliau juos nustumt į praeitį.

Su visais programavimo atsiskaitymais tai kolkas viskas normos ribose. Kaip ir dažniausiai, dėl jų problemų kyla mažiausiai, o jei ir kyla, tai galų gale viskas išsisprendžia vistiek gerai. O technologiją „pamirksėt akytėm“ galima iš vis pamiršt. Ir ne tik todėl, kad po ilgos darbo dienos akytės nebe taip lengvai mirksi. :) Šiaip, nebėra prasmės (o kada ji buvo?) tuo labiau ir noro. Visgi įdomu, kai dėstytojas paklausus - „ar galima vieną klausimą?“ atsako - „galima visus tris, juk pasakose visada trijų klausimų klausiama.“ Kas tiesa, tas tiesa, bet jis matyt negirdėjo anglų pasakų. ;)

Dabar prisimenu, kad labai daug kas gąsdino, jog dirbdama pilnu etatu nesusitvarkysiu ir su mokslu ir su darbu. Aišku sesijos dar nebuvo, tai kalbėti šiek tiek ankstoka. Bet aš tikiu, kad susitvarkysiu, jei tik turėsiu tam noro. Kolkas viskas stabilu: atsiskaitymai praėjo gerai, kursinį jau pasirinkau, psi susitikimai vyksta reguliariai kas savaitę, žodžiu viskas taip, kaip ir turėtų būti. Et, ir pagalvoji kartais, ką tu anksčiau veikei? Gyvenimo tempas greitėja, bet tik iki tam tikros ribos. Ir nuveikt sugebi daugiau negu betkada ankčiau. Iki pilnos laimės beliko pakeisti du dalykus, tik deja, kai kurie dalykai nesikeičia…

Jau kuris laikas dauguma „metalinių“ dainų yra truputį primirštos ir vis rečiau sukasi playlist’e. Na tai visai nereiškia, kad nusprendžiau keisti muzikos stilių ir pereiti prie ramesnės muzikos, tiesiog atėjo toks laikotarpis, kai reikia kažko kito. O tas kitas dabar sutelpa į žodį FOJE.

Prisiminus senus laikus, galima būtų pastebėti, kad pirmas jų dainas išgirdau dar tikriausiai pradinėj mokykloj, kai labai dažnai sukiodavau rankose plokštelę, pavadinimu „Gali skambėti keistai.“ Dabar iš naujo perklausius albumą visai nesistebiu, kad tekstus moku mintinai, o ir švelni šypsenėlė atsiranda lūpuose pagalvojus apie praeitį. Iš tiesų, ne tik gali, bet ir skamba keistai, bet tuo pačiu būtent taip, kaip ir turėtų. O ir dainų tekstai pasidaro labai artimi, ir nesvarbu, kad groja ne iš seno ir šiek tiek džergžiančio patefono, bet tiesiog paspaudus vieną winamp’o klavišą.

„Galbūt ne garsas skamba tyloj, o tyla garse. Ką apie tylą žinome mes?“

Kažkaip vis kai susikaupiu rašymui būna pirmadienis, o tada jau būna tiek minčių, kad net nežinai, kurias pasirinkti. Galvoji - na kitas pasiliksi visai savaitei, bet vėl pritrūksta laiko blog’ui ir ateina… kitas pirmadienis. :) Net juokas paima, kai pagalvoji.

Paskutines kelias savaites vis skundžiuosi, kad mirtinai neturiu laiko. Darbe projektas jau laaaabai dega, universitete kaip tik atėjo toks laikas, kai visi deadlainai prasidėjo vienu metu, dar vis vyksta nuolatiniai mašinos ieškojimai, o ir šiaip darbų namie atrodo per akis. Pirmadienio rytais pasidarau sąrašą, ką būtinai reikia nuveikt, sekmadienio vakarais tas sąrašąs atrodo gana juokingai. Kaip ir buvo su kompiuterių tinklais. Pirmadienis – pradėti rašyti kompiuterių tinklus. Antradienis – pabaigti rašyti kompiuterių tinklus. Kitas pirmadienis – BŪTINAI pradėti rašyti kompiuterių tinklus. :)~ Aišku gavos taip, kad savaitę vėlavau ir vistiek prisėdau rašyti kito ketvirtadienio vakarą. Dažnai prioritetų skirstymas nebūna toks, koks turėtų ir kai kuriuos dalykus į šoną nustumia kiti. Tada būtinų užduočių darymą iškeiti į malonų filmo žiūrėjimą vakare ar smagų pokalbį prie puodelio kakavos.

Iš tiesų, tai vėliau supranti, kad aiškinti, jog laaaabai niekam nėra laiko yra tiesiog banalu. Nereik čia savęs apgaudinėt, kad nieko nespėji. Iš tiesų labiausiai patinkantiems dalykams visada atrasi laiko netgi dirbant pilnu etatu, besimokant, reguliariai važinėjant 300km pirmyn ir atgal, kasdien gaminant sau maistą, tvarkant namus ir darant dar kelioliką įprastų kasdieninių darbų. Bet čia vėlgi – prioritetai. Kartais vietoj to, kad nuveikt būtinus (bet nelabai mėgstamus) darbus, tu tiesiog prastumi laiką ir pasiguodi, kad jau vakaras ir vistiek nebespėsi, o ryt laukia nauja diena. Aišku ryt tu vėl galvoji, na… dar truputį pailsėsiu ir tada jau tikrai padarysiu, ką reik. Kartais nieko nespėji todėl, kad guli klausydamasis muzikos ir visai negalvoji, apie savo darbų sąrašiuką. O kartais, tu nieko nespėji, nes būna akimirkų, kai tiesiog nekenti gyvenimo.

Kad ir kaip bebūtų, kartais žinai, jog visgi išaus pirmadienis, kai anksti ryte nuskambėjus žadintuvui tu nesiraukysi, kad baigės savaitgalis ir prasideda nauja darbo savaitė, ypač jei tas žadintuvas bus ne tavo…

Išties labai malonus savaitgalis, tik deja pasibaigęs nelabai maloniai.Visgi Kaunas kažkaip nesėkmingas miestas, abu kartai kai teko pakliūti į avariją buvo Kaune. Tik šį kartą aišku galima įvertinti geros mašinos ir saugos diržų privalumus. Na Subaru yra Subaru…Tai va tokiom labai įdomiom aplinkybėm susiklosčius atgal į Vilnių teko grįžti autobusu.Taip net šiek tiek pasigailėjom, kad dieną prieš tai man mašinos nenupirkom, nes visgi taisymas dabar turėtų ilgokai užtrukt.

Jei jau kalbėt apie mašinos pirkimą, tai visai kitas reikalas yra, kai ją pažiūri specialistas. Apžiūrėjom tris mašinas ir ta, kurios aprašymas mums patiko labiausiai (ir iš pažiūros buvo superinė), praktiškai buvo mirusi. Na o ką tu gali pasakyt apie mašina, kai minimaliai apie jas nusimanai? Na viskas veikia, važiuoja, tepalai nebėga, atrodo padoriai.. ir tiek. O pasirodo ji sudrožta visiškai ir vien kapitalinis taisymas kainuotų beveik dar tiek pat, kiek ir ji. Va targa modeliu gal ir būčiau susidomėjus, bet kai neturi garažo, kam ta targa. :) Tuo labiau, kad išvaizda jos tokia, švelniai tariant, juokinga. Ir beveik priėjau išvados, kad iš moters mašiną pirkti yra gal net geriausias variantas. Visų pirma joje nebus visų „superinių“ patobulinimų ir pagražinimų, kurie dažniausiai niekam nereikalingi. O ir šiaip, išvaizda gal ir ne tokie graži, bet užtad žinai, kad pakeliui nesulūš. :) Tai matyt, jei Vilniuje geresnio varianto nerasim, reiks imt tą raudoną. Taisymo betkokiu atveju reikės jos visoms, tai telieka išsirinkti geriausią variantą.

Taigi iš visų susiklosčiusių aplinkybių supratau, kad mašinos man šį savaitgalį nebuvo lemta nusipirkt. Ir dabar jau visai nebegaila. Kartais geriau negalvot, kas būtų, jeigu būtų, nes niekas nevyksta šiaip sau, ir nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Ir nors dar šonus skauda nuo miegojimo ant žemės, jaučiuosi pavargus ir nieko, ką planavau, nespėjau nuveikt, bet visgi – savaitgalis buvo geresnis, nei galėjau įsivaizduot. Labai smagi kompanija, daug juoko ir įspūdžių. O saulėlydis su švelniu pažeme slenkiančiu rūku važiuojant miško keliuku atrodo išties įspūdingai…