Kaip ir daug kas tikriausiai žinote, ir aš mėgstu kartais pažaisti kompiuterinius žaidimus. Na aišku, kai žaidimas „užkabina“, tai tas kartais pereina į dažniau nei reiktų. Viskas tikriausiai prasidėjo dar nuo Tomb Raider pirmos dalies, kurią savo laiku perėjau gal kokius tris kartus. Po to sekė šiek tiek antros, trečios ir galiausiai ketvirtos, kur reikėjo padėti tašką, bent jau kuriam laikui. Mat su savo senu kompiuteriu, kuriame iš pradžių buvo vos 32mb o vėliau 128mb ram’o (daugiau detalių neminėsiu) ne per daug galėjau sau leist. :) Tad perėjau prie strategijų, kurioms dar dabar jaučiu šokią tokią nostalgiją. Visų tikriausiai net neprisiminčiau, bet keletas pirmųjų buvo Dominion, Age of Empires, Warcraft, Settlers, Civilization ir t.t.

Kad ateis tokie laikai, kai galima bus išbandyti ne tik pačius seniausius ir mažiausiai kompiuterio resurso reikalaujančius žaidimus, net negalvojau. Bet kai jau tai padaryti galima, iškilo kita problema – tam nebėra tiek daug laiko. :) Bet va skaitinėdama vieną puslapiuką užtikau, kad atsirado lietuviška Travian’o versija. Kas tas travianas galiu pasakyti trumpai – strateginis online žaidimas. Apie visas tokių žaidimų subtilybes nerašysiu, bet visgi mano dėmesį jis patraukė ypač greitai. Vien dėl to, kad lyginant su standartiniais strateginiais žaidimais, kuriems gerai įsijautus sugaišti pakankamai daug laiko, šitą užtenka tik laikas nuo laiko „prižiūrėt“. Aišku jo ir tempai lėtesni. Tik prisiregistravus norisi iš karto veiksmo, o jo tenka dar ilgai palaukti. Realiai pirmąją savaitę viskas vyksta labai iš lėto, bet jau po to prasideda visi smagumai. Svarbu gerai ištobulinti savo resursų gamybą. Po penkių dienų imuniteto puolimams buvau iš karto užpulta dviejų kaimynų, bet… nieko jie negavo. :)
Kadangi serveris paleistas tik prieš mėnesį, dar galima įsipaišyti ir nesijaus tokio atsilikimo nuo kitų žaidėjų. O nuo kito mėnesio dar žada ir naują serverį paleist. Na kolkas įspūdis geras, žiūrėsim, kaip bus toliau. Aišku visai norėtųsi sugrįžti prie senų įpročių, bet laikas nelaukia. Pirma reik susitvarkyt su užduotim universitete ir įvairiais kitais deadlain’ais, o tada žiūrėsim. Kolkas teks pasitenkinti ir retkarčiais per arbatos pertraukėlę įsijungiamu Travian’u. Jei netyčia kils pagunda užsiregistruot, mane galima rasti standartiniu vardu. Galėsim padraugaut, arba nevisai. ;)

Gražiausia jūra būna ne vasarą, kuomet ji šilta ir taip ir traukia į ją įlįst, o rudenį. Tada ji praranda savo ramią būseną ir savo jėga pradeda dar labiau traukti. Ošimas, girdimas vos įėjus į mišką, mažom kriauklytėm nuklotas takas ir galingas šiltas vėjas. Tereikia pasivaikščioti šiauriniu molu ir tą pajauti kaip niekad gerai. Kartais tas jausmas kompensuoja ir taip sujauktas mintis, bet kartais vien to nebeužtenka.

Vilnius man turi vieną minusą – čia jūros nėra. Klaipėda irgi turi vieną minusą - ten kartais nesinori sugrįžt, nors jūra ir visai šalia. Kai kurie dalykai, kaip bebūtų gaila, visgi nesikeičia. Nors jau ir praėjo labai daug laiko, dar vis gerai prisimenu vieną frazę iš sapno - „ne… tai ji buvo Lara“.
Enjoy the silence.

Maksimas pasukiojo medinį durklą delne. Bet kodėl, kodėl jis visiškai vienas? Kodėl nėra šalia draugo, kuris nuimtų nuo jo pečių bent dalį naštos. Tiek daug visur Tamsos, o Šviesos taip mažai. Kažkodėl prisiminė paskutinę frazę, kurią Lena išrėkė jau jam į nugarą: “Tu mylėk, o ne saugok”. “O argi tai ne tas pats?” - mintyse atkirto Maksimas. Ne. Matyt ne tas pats. Tik ką, kažin, daryti žmogui, kuriam meilė - kova, kuris kovoja prieš, bet ne už? Prieš Tamsą, bet ne už Šviesą. Ne už Šviesą, bet prieš Tamsą.

Savaitgaliai darosi vis „įdomesni“, bet toli gražu ne tokie, kokie norėtum, kad būtų. O kartais kai kurie eksperimentai baigiasi apsilankymu ligoninėje, nors gali būt ir kad tai tiesiog labai didelis sutapimas. Penkias pastarąsias dienas galima būtų įrašyti į sąrašą prie pačių blogiausių dienų, bet tai būtų neteisinga, nes kai kurių akimirkų niekada nenorėtum ištrint.

Tikriausiai turėčiau pradėt sakiniu „o viskas prasidėjo dėl to, kad“, bet jūs tikrai nenorite žinoti, dėl ko viskas prasidėjo. :) Esmė ta, kad baigėsi viskas sekmadieniu ligoninėj kažkur lazdynuose. Kažkur todėl, kad nelabai iš tiesų galėčiau nusakyt, kaip iki ten nuvažiavom ir pati kelio viena nerasčiau. Nieko stebėtino, nes tada sunkokai būčiau kelią radus ir iki artimiausios parduotuvės. Tik nereikia susidaryt klaidingos nuomonės, kurią susidarė ir du ryškiai neišsimiegoję bichai registratūroje, kurie visam koridoriuj iš pradžių apskelbė, kad man apendicitas ir reikia skubios pagalbos, o po to nusprendė, kad tiesiog reikia mažiau gerti. Matyt sprendimus darė pagal save.

Na o šiaip, pusantros valandos laukdami gydytojos nusprendėm, kad taip ir numirti galima. Šiek tiek šypseną sukėlė šalia irgi laukianti porelė. Mergina tokiu labai susirūpinusiu veidu ir vaikinas toks du ant dviejų nerimstantis vietoje ir tikriausiai nelabai suprantantis, ką jis čia veikia ir kada pagaliau galės važiuoti namo. Dar labiau pralinksmino seselė, klausinėjanti ar niekas nematė vieno paciento, kurį nusiuntė į rentgeną ir kuris po to pradingo kaip į vandenį. Galutinai nusprendžiau – rentgeno darytis aš neisiu, nes visai nenoriu papildyti be žinios dingusių pacientų sąrašus :) Visgi smagiausia, kai keletą kartų kartoji šalia sėdinčiam draugui, jog visi vyrai kiaulės ir abu iš to isteriškai juokiamės. Jo, būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Ar aš iš tiesų manau, kad visi vyrai kiaulės? Matyt, kad ne. Bet gyvenimas taip susiklosto kad jie taip pasielgia tada, kai tau labiausiai reikia ko kito.

Keista pažinoti žmogų, su kuriuo bendrauju tik du mėnesius, o jis apie mane kartais žino daugiau, nei aš pati apie save žinau. Kurį tikrai galiu pavadinti savo draugu ir ne šiaip draugu, o tokiu, kuriuo visada bet kokioje situacijoje galiu pasikliaut. Tokių žmonių yra mažai, bet užtenka ir vieno, kad tave priverstų nusišypsot, net jei ir labai būtų sunku. Žvilgtelėjus į mano mobilų ir peržiūrėjus paskutinių naudotų telefonų sąrašą, galima būtų pamatyt tris žmones, kuriuos aš švelniai pavadinčiau K. S. ir U., kuriuos visus aš labai myliu, bet visus skirtingai… ir tik vienam iš jų tai sakiau.

Mind full of haunted shadows
Keeps away the painfull sleep
Light a candle for the sacred moment
Needless thoughts are in to deepScary pictures behind the curtain
Burn my eyes and melt the tears
Lonelyness in a hidden chamber
Unlock the doors to forgotten fears

- Kasdien maždaug tuo pačiu metu iš Kalvarijų į Ateities gatvę sukantis sidabrinis antros kartos Mitsubishi Eclipse.
- Moteris, skambinanti man į mobilų telefoną ir klausianti, ar ne mano kartais ta raudona Audi.
- Kaimynai, labai mielą kolio veislės šunį vadinantys vardu „Zombis“.
- Kas rytą girdimas balandžių, įsikūrusių trečio aukšto balkone, burkavimas.
- Vakarinis motociklininkų siautėjimas išilgai Ateities gatvės, priverčiantis praskleisti užuolaidas, palydėti akimis ir nusišypsoti.
- Vienintelės laiptinės lemputės lėtas mirkčiojimas naktį, priverčiantis pasijusti kaip siaubo filme.
- Šilta banga, kaskart užliejanti, išgirdus filmo Twin Peaks įvadinę dainą.
- Kaimynas iš kažkurio viršutinio aukšto, įkyriai skambinantis į duris ir klausiantis: „Ar tavo vyras namie?“

Listened to by the walls
We share the same spaces
Repeated in the corridors
Performing the same movements

Storey to storey
Building to building
Street to street
We pass each other on the stairs

INXS

Kartais savaitgalį praleidi ne tik poilsiui ir malonumams. Nors, čia dar kaip pažiūrėsi. Betkokiu atveju, šis praėjęs savaitgalis buvo labai jau išskirtinis. Ir ne tik dėl to, kad taip jau gavosi, jog praleidau jį Seime. Bet apie kitus išskirtinumus dabar visai nėra noro rašyt.

Penktadienį vakare turėjau tokią nuojautą, kad savaitgalį teks praleisti namie. Šeštadienio ryte po 12 valandų miego turėjau dar stipresnę nuojautą, kad savaitgalį tikrai reiks praleisti namie, priverstinai netgi. Bet pagaliau sumąsčiau, kad tai šiek tiek rizikinga ir reik bandyt kur nors eit. Pirmas pasirinkimas – darbas. Na, gi žadėjau nueit ir padaryt tai, ko nespėjau, be to šeštadienį tikrai ką nors darbe turėjau rast. Bet kaip tyčia - neradau.

Taigi atsidarau Delphi ir bandau dirbt. Darosi juokinga. Tada seka žalia arbata, medus, vanduo, vėl medus, vėl žalia arbata. Darosi nebejuokinga. Eina po velnių tas medus su žalia arbata, reiktų bent kavos su „keto“. Bet kaip tyčia… negalima. Dar pusvalandis pastumdant sienas ir visai netikėtas pasiūlymas padėt padirbėt Seime sistemos testuotoja. Hm… tokia iš manęs ir testuotoja. Nors nenuostabu, aš beveik universali darbuotoja kartais pasidarau. Tik nereikia bandyt gilintis, ko man prireikė ten važiuot. Mažiausiai ko reikėjo, tai dar vienos darbo dienos. Bet atsisakyt net nebuvo tokios minties, ir jau po valandos buvau Seime. Leidimas įeiti gautas, daiktai patikrinti, jokių bombų ir šaltų ginklų nerasta, o apie šiltus nepagalvota. :)

Testavimas prasidėjo nelabai testavimu. Mat reikėjo „pririšti“ visus intelektualiuosius tušinukus paišymui ekrane. Na ir visai čia ne juokas keturiese sutvarkyt daugiau nei pusantro šimto kompų ir užprogramuot jiems korteles. O tada jau prasideda tikrasis testavimas, su bug’ų radimu ne tik soft’e bet ir pačiam hardwar’e, geras sprintinių gabumų pasitobulinimas bandant per 30 sekundžiu prabalsuot už kuo daugiau kompų, ir švieselių žaismas testuojant mikrofonus. Plius aišku ir visokie kitokie variantai.

Ir visas šitas veiksmas vyko abi savaitgalio dienas nuo ryto iki vakaro. Čia aš tik apie save kalbu, kitiems rytas–vakaras visai kitokią reikšmę turėdavo. :) O trečia diena tai buvo realus pirmasis Seimo posėdis. Ir ką galiu pasakyt… dvi valandas patryniau kėdę Seimo salėj, nes taip ir neprireikė pagalbos ar konsultacijų. Bet užtad pamačiau situaciją. Na, vieno karto užteko - balaganas kažkoks, mano kuklia nuomone.

Kokios išvados? 1. Naktį atsiveria labai gražus vaizdas nuo Seimo stogo. 2. Snausti šiaip taip susirangius į dvi naujas kėdes buvo geriau, nei bandyti miegoti visą naktį namie. 3. Kartais pagalvoji, kad pasielgei kvailai, bet tuo pačiu supranti, kad nieko nenorėtum keisti. 4. Šiandien nešviečia saulė, nors vakar vėlai vakare ji buvo labai ryški. 5. Šitas įrašas yra toje kategorijoje, kokioj ir turėtų būt, nes čia visai ne apie darbą…