Nors šią knygą perskaičiau jau prieš kelis mėnesius, bet dar nespėjau pasidalinti įspūdžiais. Iš tiesų, tai buvo ilgiausiai mano skaityta knyga, jeigu ją galima būtų taip apibūdinti. Juk iš tiesų, tai visos septynios knygos, kuriose aprašyta viena istorija. Pirmas keturias lietuviškai išverstas dalis perskaičiau dar mokykloje ir nekantriai laukiau pasirodant kitų. Tačiau, kadangi taip ir nesulaukiau, nusprendžiau skaityti originalo kalba. Kadangi jau buvo praėję nemažai  laiko, be to buvau pripratus prie lietuviško vertimo, tai vėl pradėjau nuo pirmos knygos ir tikrai nepasigailėjau. Šios istorijos pasaulis mane tikrai sužavėjo.

Man iš tiesų galima sakyti pasisekė, nes iš karto rankose turėjau visas septynias knygas. Juk nuo pirmos iki paskutinės knygos išleidimo praėjo daugiau nei trisdešimt metų. Tikiu, kad fanams galėjo šiek tiek įgristi laukti jos pabaigos, ypač, kai baisiai smalsu, kas bus toliau. Kadangi esu perskaičius nemažai King’o kūrybos, tai ši serija man pasirodė labai išskirtinė. Joje mažai siaubo, daugiau fantastikos, galima rasti užuominų į daugybę jo rašytų knygų - tiesiog istorija kartais persipina su kitų knygų personažais ir įvykiais. Veiksmas visiškai nenuspėjamas, o kuriamas pasaulis labai įtraukiantis.

Pagrindinis istorijos herojus yra šaulys Rolandas, kuris gyvena visai kitokiam pasaulyje, nei tas, kurį mes įpratę matyti. Tas pasaulis šiek tiek primena mūsiškį senais laikais, bet jis pilnas magijos ir savų taisyklių. Rolando tikslas yra pasiekti tamsųjį bokštą, kuris yra tarsi visatos centras, jungiantis visus paralelinius pasaulius. Bokštas stovi kažkur toli raudonų rožių lauke, o per jį eina šeši spinduliai, laikantys visą visatą. Siekdamas savo tikslo, Rolandas turi daug ką patirtį ir dar daugiau paaukoti. Tik ar pasieks jis bokštą? O jei pasieks, ką jis ras užlipęs į viršutinį kambarį?

Jeigu pereiti prie vertinimo, tai geriausios man pasirodė pirmos keturios knygos. Gal todėl, kad į jas buvau labiausiai įsigilinus, o gal tiesiog jose buvo labai daug veiksmo ir įvykiai rutuliojosi su dideliu pagreičiu. Vėlesnėse knygose kažko pasigedau, o kai kurie epizodai atrodė beprasmiai, bet net ir tai netrukdė versti puslapį po puslapio ir dažnai skaitant praleisti visą vakarą. Apie istorijos pabaigą jau anksčiau buvau skaičius nemažai neigiamų atsiliepimų. Net ne neigiamų, labiau isteriškų, su mintim, kaip galima šitaip pabaigti tokią gražią istoriją. Taigi ir man buvo baisiai smalsu, kaip gi ten viskas baigsis. O pabaiga man iš ties patiko. Netgi manau, kad vertinant knygos atmosferą, ji yra tiesiog idealiai tinkama. Įprasta laiminga ir melodramiška pabaiga tikrai neturėtų tokio efekto, o tikroji mano nuomone išsako vieną iš knygos idėjų - “life is a journey, not a destination”.

Dažniausiai labai atsargiai reaguoju į pačias populiariausias knygas, taip vadinamas bestseleriais. Kartais pats šis faktas netgi truputį atbaido jas skaityti. Prisimenu kad ir tą patį Alchemiką, kurį perskaičiau daugiau iš smalsumo ir kuris tikrai nepaliko įspūdžio. Gal daugiausia todėl, kad pačią pagrindinę knygos mintį jau buvau skaičius kitame kūrinyje.  Apie Stephenie Meyer Saulėlydžio seriją irgi buvau girdėjus begalę gerų atsiliepimų, o prieš mėnesį kaip tik reikėjo kokios nors lengvos knygos atsipalaidavimui, apie kurią nereikėtų per daug galvoti. Taigi nusprendžiau šitą seriją perskaityti.

Galiu pasakyti, kad pirma knyga, savo žanro ribose, man visai patiko. Tokia labai įtraukianti ir graži, apie neįtikėtiną meilės istoriją ir visas paaugliškas kvailystes. Na tokią gali tikrai skaityti tamsiais žiemos vakarais (arba naktimis), nes kartais negali atsitraukti, norėdamas sužinoti, kas bus toliau. Į tokią knygą tikrai galima lengvai įsijausti, tad nenuostabu, kad įveiki ją per kokias porą dienų.

Tačiau mano kuklia nuomone, ši istorija galėjo baigtis sulik paskutiniu pirmos knygos puslapiu. Taip gražiai, intriguojančiai ir romantiškai. Bet deja nesibaigė. Kiek pastebėjau, visos dalys parašytos bendru principu - vienas didelis įvykis (dažniausiai kažkoks vampyrų susidūrimas) ir ilgas laiko tempimas. Na bet antra ir trečia dalys dar buvo visai nieko, jei neminėčiau tų smarkiai įgrisusių veikėjų pokalbių. - Tu mane myli?  - Taip. - Tikrai myli? - Taip. - O kodėl..?

Bet ketvirta dalis tikrai viską sugadino. Kur dingo ta graži knygos atmosfera? Juk tai turėjo būti paaugliška fantastinė vampyrų meilės istorija. Tai kokio velnio reikėjo painioti į ją suaugusiųjų reikalus ir scenas, kurios labiau tiktų Stephen King romanams. Apie springimą kraujais ir lūžtančius kaulus aš galiu pasiskaityti ir kitur. Ir šiaip, jeigu iš pradžių ši istorija turėjo tam tikrą dvasią ir gražios paauglystės atmosferą, tai paskutinėje dalyje atrodė, kad du pagrindiniai herojai daugiau nieko neveikia, išskyrus užsiminėjimą seksu. Pabaiga irgi visai neintriguojanti, visiems viskas buvo gerai ir visi ilgai ir laimingai gyveno. Pabaiga tinkama pasakoms, bet pasakos bent jau turi kažkokią mintį. O kokia mintis čia? Kad paaugliams dėl meilės reikia žudytis, o po to prisidaryti vaikų? Ypač kai ši knyga tokiai auditorijai ir skirta.

Kas liečia knygos ekranizacijas - tikras laiko gaišimas. Tai buvo vieni iš nedaugelio filmų, kai aš neatsispyriau pagundai kai kurias scenas tiesiog prasukti. Be to, girdėjau, kad autorė buvo pradėjusi rašyti penktą knygą. Ką ten dar rašyti? Na suprantama, vampyrai nemirtingi, tai realiai galima būtų kurti istorijas be galo, bet gal tada geriau tiesiog kurti komiksus?  Galiu tik pasakyti, kad daugiau šios autorės knygų matyt neskaitysiu, nes ta gražiai prasidėjusi istorija dabar atrodo nebe tokia ir graži.

“-Pagalvok ir dar apie kai ką: tu nesi nei itin žavus, nei smarkuolis šaunuolis, nei itin geraširdis ar linksmas. Atrodai, beje, gana keistokai. Tu pernelyg užsiėmęs, kad skirtum man daug laiko, o net jei ir nusivestum mane į kokį naktinį klubą, ten taip atrodytum sėdįs ne savo vežėčiose, kad aš tikrai negalėčiau kaip reikiant pasilinksminti. Tačiau štai ką tu darai: tu leidi man pajusti, kad manosios taisyklės man yra tokios pat svarbios kaip ir tavosios - tau. Kai tu manęs ko nors prašai, aš visada žinau, kad atsisakydama tavęs neįskaudinsiu. O jei aš tavo prašymą patenkinsiu, tu nemanysi išlošęs papildomą tašką kažkokiame sudėtingame žaidime. Tu nebandai manim pasinaudoti, nebandai manęs keisti ar mulkinti. Tavo regimajame pasaulyje man skirta tiek pat vietos kiek ir tau pačiam. Ar bent numanai, kokia tai retenybė?”

Penkta Tamsiojo Bokšto knyga ir skaityta ilgiausiai iš visų. Jei gerai pamenu - nuo preitos vasaros pradžios. Kadangi skaičiau daugiausia kelyje, tad šį kartą jokių citatų nerinkau. Bet vistiek parašysiu keleta ištraukų. :)

I never looked ahead, never looked behind. “The past is history, the future is mystery,” they say.

“I hope you two boys can dig. There’ll be some digging to do.”
“Graves?” Eddie asked, not sure if he was joking or not.
“Graves come later.” Roland looked up at the sky, but the clouds had advanced out of the west and stolen the stars. “Just remember, it’s the winners who dig them.”

“I’m sorry. I just wanted to say I’m glad you came here. We had some fun, didn’t wee?”
“Yeah,” Jake said, and thought: No one would believe he’s older than me. He sounds about… I don’t know… five, or something.

“I want to tell you, how much I love you.” She spoke simply, with no drama.
“I know you do,” he said, “but I’ll be damned if I know why.”

Knyga, kurią angliškai skaičiau jau prieš pora metų, o lietuviškai dar seniau. Visgi pirma iš Tamsiojo Bokšto serijos. Užtad su man labai artimom mintim. :)

“The gratest mystery the universe offers is not life but Size. Size encompasses life, and Tower encompasses Size. The child, who is most at home with wonder, says: Daddy, what is above the sky? And the father says: The darkness of space. The child: What is beyond space? The father: The galaxy. The child: Beyond the galaxy? The father: Another galaxy. The child: Beyond the other galaxies? The father: No one knows.
You see? Size defeats us.”

“If you fell outward to the limit of the universe, would you find a board fence and signs reading DEAD END? No. You might find something hard and rounded, as the chick must see the egg from the inside. And if you should peck through that shell, what great and torrential light might shine through your hole ant the end of space? Might you look through and discover our entire universe is but part of one atom on a blade of grass? Might you be forced to think that by burning a twig you incinerate an eternity of eternities? That existence rises not to one infinite, but to an infinity of them.”

“Men were funny, aye, so they were, and the most amusing thing about them was how little they knew it. Men, with their swagering, belt-hitching names for themselves. Men, so proud of their muscles, their drinking capacities, their eating capacities; so everlastingly proud of their pricks. Yes, even in these times, when a good many of them could shoot nothing but strange, bent seed that produced children fit only to be drowned in the nearest well. Ah, but it was never their fault, was it, dear? No, always it was the woman - her womb, her fault. Men were such cowards. Such grinning cowards. These three had been no different from the general run.”
…
“Men! She could not understand why so many women feared them. Hadn’t the gods made them with the most vulnerable part of their guts hanging right out of their bodies, like a misplaced bit of bowel? Kick them there and they curled up like snails. Caress them there and their brains melted.”
…
“Yet none of these thoughts had any real power over her or any real malice to them, at least not now.”

Knygutė, kurią “sukramčiau” šeštadienį nuo 9 iki 11 ryte.

“Nenorėjau nieko – tik miego. Bet miego norėjau ir vakar, ir prieš tris dienas, - kiek galima?”

“Ar daug kas galėtų pasakyti, kaip nuobodžiauja – labai ar nelabai. To neįmanoma suvokti klaikiame chaose, koks yra mūsų gyvenimas.”

“Gerai jautiesi savo kailyje, kai yra žmogus, kuris tą kailį glosto ir atiduoda jam dalelę savo šilumos. ”

“Būtų įtikinamiau, jeigu dantys iškristų tiems, kurie stovi, - juk veikia žemės traukos dėsnis. ”

“- Kiek iš viso žmonių jau esate nužudęs?
- Iki tol, kol jūsų nepažinojau, nei vieno. To ir nereikėjo daryti, nes nieko nemylėjau.”