Kai tik atsikrausčiau į savo laikinąjį būstą, galvojau, kad gal gyvenu be kaimynų. Jų beveik nesutikdavau ir negirdėdavau net menkiausio krebždėjimo. Visgi po to pradėjau įtarti, kad ne kaimynai tokie tylūs, o gal tiesiog ideali garso izoliacija tarp butų. Taigi dėl to galima būtų tikrai pasidžiaugti, bet po pusantrų metų jie man pradėjo įkyrėti.

Pirmo dalyko, kurio negaliu pakęsti - tai didžiulio dūmų debesio, sklandančio visame aukšte, o dažnai ir visoje laiptinėje. Mat šalimais gyvenantys kaimynai parūkyti negali nueiti net iki lango. Išeina iš savo buto - priklaupia šiek tiek, atsiremia į duris ir kuo ramiausiai traukia dūmą. Dažnai grįžtant namo tenka praeiti labai koncentruotą debesį, kai net akys ašaroja O jeigu ir nueina iki lango, tai elgiasi ne ką geriau - visas nuorūkas susmaigsto į plyšius tarp šiukšlių vamzdžio dangčio. Kiekvieną kartą metant šiukšles tenka juos išrankioti, nes kitaip neįmanoma jo atidaryti. Kartais pamąstydavau, o kaip jie patys juo naudojasi? Matyt nesinaudoja, nes vakar šiukšlių išmest taip ir nesugebėjau - dangtis buvo stipriai užverštas be jokių prošvaisčių jį atidaryti. Teko keliauti aukštu žemyn. Įdomu - jie neturi šiukšlių? Eina jas mesti į kaimynų namą, kad mažiau mokėti reiktų už jų išvežimą? O gal tiesiog ten taip patogu smaigstyti nuorūkas, kad trukdo nuolatinis dangčio darinėjimas?

Gyvenu šalia žmonių iš akmens amžiaus, bliamba. Nors ne… blogiau.

Kaip malonu sulaukti tokių dienų, kai jautiesi kaip ant sparnų. Kai neslegia visi susikaupę ir nepadaryti darbai ar kitokios problemos. Kai gali atsikelt šeštą, penktą ryto arba iš vis neit miegot. Kai jauti, kad viskas bus gerai. Nors taip gal dabar dar nėra, ar nėra taip, kaip norėtum, - bet tikrai bus.

Jau visgi praėjo daugiau nei metai, kai gyvenu nuomojame bute. Ir kuo toliau, tuo labiau čia viskas lūžta. Tikriausiai pradžia buvo, kai “įlūžo grindys”. Na tikriausiai ten skilo parketas, ar kažkas panašaus, esantis po kilimine danga, bet visgi. Negi aš jau tokia sunki, kad vaikštant grindys traškėtų? Dabar toje vietoje yra nemaža duobutė.
Po to atėjo eilė lovai - iškrito pora varžtų ir ji normaliai nebeišsitiesia. Gal todėl nustojau rytais ją kloti ir lankstyti, pabijojus, kad iš jos neliktų dvi atskiros dalys.
Visai neseniai nuskėliau gabalą lempos, kabančios šiek tiek per žemai ir ypač trukdančios rengtis rytais.
Bet labiausiai man sekasi su kranais. Visų pirma sulūžo dušas. Nuo senatvės ir jau nepataisomai, reikia keisti į naują. Po to du kartus nukrito šalto vandens kraniukas, bet šį kažkaip prisukau atgal ir kolkas dar laikos. Vėliau nutrūko kažkokia žarnelė virtuvėje ir šiek tiek užpylė kaimynus apatiniuose butuose. Bet viskas tuom nesibaigė. Vanduo pradėjo bėgti neįtikėtinai lėtai, kol jo beveik iš vis nebeliko. Dabar atsukus kraną pasidaro graudu, kai matai tik mažytę srovelę.
Vakar vėl pastebėjau, kad virtuvėj sunkiasi vanduo, tai iš kart išsikviečiau avarinę pagalbą. Aišku bent šį nesklandumą sutvarkė ir vienas dar taip užjaučiamai pažiūrėjęs pasakė - reikia vyrą turėti. Na taip, pritariu.
Aišku pažiūrėjus į dabartinę nuomojamų butų pasiūlą ir kainas, tai aš esu labai patenkinta saviškiu. Niu tiesiog labai. :) Aišku šeimininkai laikas nuo laiko užsimena, kad galbūt nebeilgai galėsiu džiaugtis šiuo butu. Nieko, aš dar ir palapinę turiu.

Po įsimintinos kelionės į Rygą ir dviejų mažokai miegotų naktų atėjo laikas susidėti daiktus kitai kelionei. Šį kartą ilgesnei. Po sudėtų “lauktuvių” (poros butelių degtinės ir bloko cigarečių) bei privalomų atributų (fotoaparato su visais priedais) ne tiek daug vietos ir beliko. Teko atsisakyti kelių daiktų, kurie sugrįžo atgal į spintą. Ne todėl, kad nebūtų tilpę, tiesiog dėl svorio. Taip jau yra, kad keletą drabužių iškeiti į 1,2 kg sveriantį štatyvą. Ir taip pakilnojus savo tašiuką supratau, kad bus ką nešti. Na bet nieko - pripratus.
Taigi… tikiuosi, kad viskas bus gerai. Kad autobusai važiuos pagal grafikus, Boeing’o neužgrobs teroristai ir nebus kitų nenumatytų situacijų. Nors keistas visgi jausmas. Labai labai keistas…

Penktadienio vakaras. Turėtų būti labai turiningas ir įdomus, tik kad visi išsivažinėjo kas kur. Gavau pasiūlymą visus išvadinti kiaulėm, niekšais ir visokiais kitokiais epitetais. Kodėl? Nes niekas manęs nepasiemė kartu. :P Nu ot kokie. Galėčiau ir aš kur nors važiuot, bet pataupysiu mašiną sekmadienio kelionei į Rygą. Taigi pasivaikščiojus po visas apylinkes sėdžiu namie. Winampe sukasi The Doors geriausios dainos ir visai nenuobodu. Iš ties kartais tokių vakarų reikia ramiai pabūti ir pailsėt. Tik va kad visai nesinori nieko rimto veikti. O ypač sėdėti prie kompo. Nors jame yra ką tvarkyt, bet jaučiu tai nusikels iki atostogų pabaigos. Vat ko dabar norėčiau, tai taurės šampano ir lėkštės aviečių į lovą. Ir ilgai ilgai miegoti rytoj ryte. :)

Kai gruodžio 2 pagaliau pasistačiau akvariumą, labai nekantravau ten įsileisti kokios gyvybės. Bet jau po savaitėlės nusipirkau penkis neonus ir pora gupijų patinėlių. Kodėl patinėlių? Na, tiesiog patelių nebuvo. :) Ir jie tiesiog nuo pat pradžios tarpusavyje ypatingai draugiškai bendravo. Neonus ignoruodavo, kartais tik pagainiodavo iš smalsumo. Bet šiaip per pora mėnesių pasidarė neatskiriami draugai.

Galų gale kažkurią dieną ne taip jau ir seniai radau pirkti gupijų patelių ir pačių geriausių norų vedina parvežiau jiems po draugę. Vieną šviesią (kaip kai kas pavadino - blondinę), kitą - tamsių spalvų. Pirmas dienas du draugeliai jas ignoravo visiškai, toliau sau dviese plaukiojo ir suko ratus. Bet praėjus šiek tiek laiko, matyt pajuto moterišką trauką ir pradėjo sekioti vieną iš jų. Bet tik tą tamsiąją ir tik abu kartu. Šviesią kaip ignoravo, taip ir toliau.

Tad vieną dieną grįžus namo po ilgojo savaitgalio, radau kelias mažas žuvytes. Kaip vėliau paaiškėjo, jų buvo net keturios. Nesunku buvo atspėti, kas čia taip greitai pasidarbavo. Bet jiems aišku neužteko ir vargšę mano žuvytę vaikė toliau. Ir tol vaikė, kol vieną dieną radau ją gulinčią ant akmenukų. Tiesiog ramiai gulinčią. Ir taip gulėjo, kol vieną rytą nebejudėjo visai. Ir ką gi, jie labai greit baigė liūdėt ir susižavėjo šviesia žuvele. Dar pora savaičių ir vieną ankstų rytą randu plaukiojant pulką (spėjau suskaičiuot 22) mažų žuvyčių.

Galų gale po vieno savaitgalio numirė ir vienas iš patinėlių. Pats gražiausias ir pats didžiausias. Ir visai nežinia nuo ko. Taigi liko porelė dviese. Ir jau kuris laikas labai maloniai bendrauja. Nebėra nei vaikymų, nei pykčių nei nuolatinio davimosi po akvariumą. O dar ir pasirodė trečia mažyčių žuvyčių vada. Hm… :)

Pradėjau vėl rašyt, tai galiu teigti, kad sugrįžau. Galbūt ir per anksti, juk sakiau, kad reik susitvarkyt gyvenimą. Bet suprantama, jei tiek laiko nerašysiu, tai baigsis visi mano “hostingo” galiojimai ir puslapis apskritai neegzistuos. Niekas taip staiga nepasidaro. Todėl grįžau. O per pora savaičių ne tiek daug ir įvyko.

• Pagaliau buvo atvažiavę šeimininkai. Vis tik nepaneigė mano nuogąstavimų, apie tai, kad nežinia, kiek dar laiko leis man čia gyventi. O ir kaimynai pasirodo išsireikalavo savo dėl nukritusių virtuvėje plytelių po mažo potvynio pas mane. Gerai, kad ne iš mano sąskaitos.
• Galbūt todėl aš dar neturiu katino. O tokį gražų buvau nusižiūrėjus…
• Džiaugiuosi dėl brolio. Iš ties - labai.
• Nusprendžiau šį kartą būtinai imti mokslo atostogas. Aišku atsilieps finansams. Reiks pasitelkti matematiką ir viską gerai apskaičiuot.
• Keistas jausmas išėjus iš santariškių klinikų mąstyti į kurią pusę reiktų važiuot, norint parsigaut namo. Nors gps sugebėjimais niekada nepasižymėjau.
• Taip pat keistas jausmas nusprendus nueit į paskutinę dalyko paskaitą sužinoti, kad šiandien na… egzaminas. Du lapai pirmą kart girdimų klausimų ir valanda laiko. Savotiškai įdomi sesijos pradžia.
• Kolegos pradėjo klausinėt, ar man viskas gerai. Įdomu, ką jie sudeda į šitą žodį.

Iš viso to nereiktų daryti jokių išvadų. Tai tik keletas mažų pastebėjimų. Galėjau juk pavyzdžiui pasakyt, kad pabuvojau labai įdomiam koncerte. Bet nesakau, nes niekas nevyksta be priežasties, ir dar kartą įsitikinau, kad atsitiktinumų beveik nebūna.
Savaitgalį važiuoju į Klaipėdą. Žuvytės manęs pasiilgs. Iš ties, tai jos tik norės valgyt, bet man maloniau galvoti, kad tiesiog pasiilgs…
O visa kita anksčiau ar vėliau išsispręs. Ir aš dėl to džiaugiuosi. Gal viskas apsivers aukštyn kojom, gal labai komplikuosis, o gal atvirkščiai. Bet svarbu išsispręs. Tik tada galima bus kažką nuspręsti ir imtis veiksmų. Todėl laukiu. Ir šypsaus. Liūdnai.