Nors šią knygą perskaičiau jau prieš kelis mėnesius, bet dar nespėjau pasidalinti įspūdžiais. Iš tiesų, tai buvo ilgiausiai mano skaityta knyga, jeigu ją galima būtų taip apibūdinti. Juk iš tiesų, tai visos septynios knygos, kuriose aprašyta viena istorija. Pirmas keturias lietuviškai išverstas dalis perskaičiau dar mokykloje ir nekantriai laukiau pasirodant kitų. Tačiau, kadangi taip ir nesulaukiau, nusprendžiau skaityti originalo kalba. Kadangi jau buvo praėję nemažai  laiko, be to buvau pripratus prie lietuviško vertimo, tai vėl pradėjau nuo pirmos knygos ir tikrai nepasigailėjau. Šios istorijos pasaulis mane tikrai sužavėjo.

Man iš tiesų galima sakyti pasisekė, nes iš karto rankose turėjau visas septynias knygas. Juk nuo pirmos iki paskutinės knygos išleidimo praėjo daugiau nei trisdešimt metų. Tikiu, kad fanams galėjo šiek tiek įgristi laukti jos pabaigos, ypač, kai baisiai smalsu, kas bus toliau. Kadangi esu perskaičius nemažai King’o kūrybos, tai ši serija man pasirodė labai išskirtinė. Joje mažai siaubo, daugiau fantastikos, galima rasti užuominų į daugybę jo rašytų knygų - tiesiog istorija kartais persipina su kitų knygų personažais ir įvykiais. Veiksmas visiškai nenuspėjamas, o kuriamas pasaulis labai įtraukiantis.

Pagrindinis istorijos herojus yra šaulys Rolandas, kuris gyvena visai kitokiam pasaulyje, nei tas, kurį mes įpratę matyti. Tas pasaulis šiek tiek primena mūsiškį senais laikais, bet jis pilnas magijos ir savų taisyklių. Rolando tikslas yra pasiekti tamsųjį bokštą, kuris yra tarsi visatos centras, jungiantis visus paralelinius pasaulius. Bokštas stovi kažkur toli raudonų rožių lauke, o per jį eina šeši spinduliai, laikantys visą visatą. Siekdamas savo tikslo, Rolandas turi daug ką patirtį ir dar daugiau paaukoti. Tik ar pasieks jis bokštą? O jei pasieks, ką jis ras užlipęs į viršutinį kambarį?

Jeigu pereiti prie vertinimo, tai geriausios man pasirodė pirmos keturios knygos. Gal todėl, kad į jas buvau labiausiai įsigilinus, o gal tiesiog jose buvo labai daug veiksmo ir įvykiai rutuliojosi su dideliu pagreičiu. Vėlesnėse knygose kažko pasigedau, o kai kurie epizodai atrodė beprasmiai, bet net ir tai netrukdė versti puslapį po puslapio ir dažnai skaitant praleisti visą vakarą. Apie istorijos pabaigą jau anksčiau buvau skaičius nemažai neigiamų atsiliepimų. Net ne neigiamų, labiau isteriškų, su mintim, kaip galima šitaip pabaigti tokią gražią istoriją. Taigi ir man buvo baisiai smalsu, kaip gi ten viskas baigsis. O pabaiga man iš ties patiko. Netgi manau, kad vertinant knygos atmosferą, ji yra tiesiog idealiai tinkama. Įprasta laiminga ir melodramiška pabaiga tikrai neturėtų tokio efekto, o tikroji mano nuomone išsako vieną iš knygos idėjų - “life is a journey, not a destination”.

Pasirodo aš jau beveik du mėnesius klaidžioju Danijoje, tai pats laikas parašyti keletą mini-reportažų. Kiek teko matyti daniškos gamtos, tai ji iš tiesų nelabai įspūdinga. Aišku derėtų paminėti, kad kol kas viskas, ką aš mačiau, buvo sniegu padengti laukai, bet vis dėl to lygumos nėra tas peizažas, kuris mane labai trauktų. Užtad jūra - kitas reikalas. Spalvotom kriauklėm nusėtos pakrantės taip ir traukia dar kartą prie jos sugrįžti, o žvarbus vėjas, taršantis plaukus ir stingdantis rankas, suteikia jai dar daugiau žavesio. Iš ties, jūros čia yra daugiau, nei aš pratusi matyti, ir ji tikrai nuostabi.

Pilna gyvybės

…ir mirties

…užburianti savo galia

…ir ramybe

…laukinėm pakrantėm

…ir pasakiškom spalvom

Dažniausiai labai atsargiai reaguoju į pačias populiariausias knygas, taip vadinamas bestseleriais. Kartais pats šis faktas netgi truputį atbaido jas skaityti. Prisimenu kad ir tą patį Alchemiką, kurį perskaičiau daugiau iš smalsumo ir kuris tikrai nepaliko įspūdžio. Gal daugiausia todėl, kad pačią pagrindinę knygos mintį jau buvau skaičius kitame kūrinyje.  Apie Stephenie Meyer Saulėlydžio seriją irgi buvau girdėjus begalę gerų atsiliepimų, o prieš mėnesį kaip tik reikėjo kokios nors lengvos knygos atsipalaidavimui, apie kurią nereikėtų per daug galvoti. Taigi nusprendžiau šitą seriją perskaityti.

Galiu pasakyti, kad pirma knyga, savo žanro ribose, man visai patiko. Tokia labai įtraukianti ir graži, apie neįtikėtiną meilės istoriją ir visas paaugliškas kvailystes. Na tokią gali tikrai skaityti tamsiais žiemos vakarais (arba naktimis), nes kartais negali atsitraukti, norėdamas sužinoti, kas bus toliau. Į tokią knygą tikrai galima lengvai įsijausti, tad nenuostabu, kad įveiki ją per kokias porą dienų.

Tačiau mano kuklia nuomone, ši istorija galėjo baigtis sulik paskutiniu pirmos knygos puslapiu. Taip gražiai, intriguojančiai ir romantiškai. Bet deja nesibaigė. Kiek pastebėjau, visos dalys parašytos bendru principu - vienas didelis įvykis (dažniausiai kažkoks vampyrų susidūrimas) ir ilgas laiko tempimas. Na bet antra ir trečia dalys dar buvo visai nieko, jei neminėčiau tų smarkiai įgrisusių veikėjų pokalbių. - Tu mane myli?  - Taip. - Tikrai myli? - Taip. - O kodėl..?

Bet ketvirta dalis tikrai viską sugadino. Kur dingo ta graži knygos atmosfera? Juk tai turėjo būti paaugliška fantastinė vampyrų meilės istorija. Tai kokio velnio reikėjo painioti į ją suaugusiųjų reikalus ir scenas, kurios labiau tiktų Stephen King romanams. Apie springimą kraujais ir lūžtančius kaulus aš galiu pasiskaityti ir kitur. Ir šiaip, jeigu iš pradžių ši istorija turėjo tam tikrą dvasią ir gražios paauglystės atmosferą, tai paskutinėje dalyje atrodė, kad du pagrindiniai herojai daugiau nieko neveikia, išskyrus užsiminėjimą seksu. Pabaiga irgi visai neintriguojanti, visiems viskas buvo gerai ir visi ilgai ir laimingai gyveno. Pabaiga tinkama pasakoms, bet pasakos bent jau turi kažkokią mintį. O kokia mintis čia? Kad paaugliams dėl meilės reikia žudytis, o po to prisidaryti vaikų? Ypač kai ši knyga tokiai auditorijai ir skirta.

Kas liečia knygos ekranizacijas - tikras laiko gaišimas. Tai buvo vieni iš nedaugelio filmų, kai aš neatsispyriau pagundai kai kurias scenas tiesiog prasukti. Be to, girdėjau, kad autorė buvo pradėjusi rašyti penktą knygą. Ką ten dar rašyti? Na suprantama, vampyrai nemirtingi, tai realiai galima būtų kurti istorijas be galo, bet gal tada geriau tiesiog kurti komiksus?  Galiu tik pasakyti, kad daugiau šios autorės knygų matyt neskaitysiu, nes ta gražiai prasidėjusi istorija dabar atrodo nebe tokia ir graži.

Juk savaitgaliais, o ypač ilgaisiais, nevalia sėdėti visą laiką namie, tad šio savaitgalio tikslas buvo aplankyti aukščiausią Lietuvos vietą. O ta aukščiausia vieta, pasirodo, yra Aukštojo kalnas. Labai originalus pavadinimas. :) Ilgą laiką aukščiausiu kalnu buvo laikomas Juozapinės kalnas, o vat pasirodo, kad ir jį aukščiu truputį lenkia kitas. Aišku čia mums visai pasisekė - abu kalnai yra toje pačioje aukštumoje vienas šalia kito. Na tu ir nepastebėk šitiek laiko, kad šalia esantis kalnas yra aukštesnis…
Taigi toli niekur nereikėjo važiuot - abi kalvos yra vos kilometras už Medininkų. Aišku pakeliui yra dar vienas gana įdomus objektas - Medininkų pilis. Na ką jau čia pilis - greičiau jos liekanos.

Iš pažiūros ji atrodo kaip didelis plotas žemės apjuostas siena, nors pažvelgus į senovinius piešinius, tai turėjo būti gana įdomi. Įėjimas į vidų, kaip nekeista, uždarytas. Na norint įeiti aišku nereikia pakelti sunkių nuleidžiamų vartų, ar lipti gerokai apirusiom plytom - yra paprastučiai maži varteliai. Tačiau iš pažiūros nieko “mirtinai” ypatingo viduj nepamatėm ir į vidų nesiveržėm. Nors buvo jaunimėlio, kurie neatsispyrė pagundai pasivaikščiot anapus sienos.

Geriausia yra tai, kad aplink visą pilį yra takelis, kuriuo praėjus galima apžiūreti ją iš visų pusių ir beabejo - padaryti keletą kadrų. :) Kažkur internete teko skaityti, kad ši pilis bus kažkiek rekonstruojama. Tai gal po kiek laiko ir į vidų galima bus laisvai patekti, o gal dar ir kokią ekspoziciją pamatyt.

Taigi, apžiūrėjus pilį ir šalia esančią bažnyčią, patraukėm link minėtųjų kalnų. Visgi teko gerokai paklaidžioti. Kažkaip buvau beveik įsitikinusi, kad turėtų būti kažkokie kelio ženklai, bet labai klydau. Nėra nei vieno kelio ženklo, ir jeigu nepakalbinsi vietinių gyventojų, didelė tikimybė, kad tos vietos apskritai nerasi. Tiems gyventojams patiems turbūt reikėtų pasistatyti prie kiemų ženklus, pvz. Juozapinės kalnas ten -> . Nes turėtų atsibosti tokie beklaidžiojantys “turistai”.

Iš pradžių netgi įsivaizdavau, kad į kalną reikės bent jau užlipti, bet pasirodo visai nebūtina. Mašina gali privažiuoti praktiškai iki pat viršūnės. Tiesa negalėčiau paaikčioti, kokia nuostabi panorama atsiveria nuo viršaus. Na matosi laukai ir pavieniai gyvenamieji namukai. Šiek tiek pavažiavus toliau nusigavom ir iki tikrosios aukščiausios vietos. Tiesa, iki jos mašina jau nenuvažiuosi, tenka paeiti pėsčiomis. Gal todėl ji ir nėra tokia populiari.

Ir aišku iš karto matosi, kad Juozapinės kalnas ilgai buvo “aukščiausias”, ten ir akmuo neblogas stovi. Ant kito tai tik toks nedidukas akmenukas, ant kurio gali prisėsti pailsėti po  kelionės. Na visgi toli mums dar iki Everesto. :)

Vilniuje jau baigia žydėti sakuros. Dar antradienį jos švietė iš tolo, o šiandien belikę tik patys ištvermingiausi žiedeliai, kuriuos vėjas greit irgi nupūs.

Visgi kiekvienais metais norėjau nuvažiuot ir paspoksoti į tuos gražuosius medelius, bet kaip tyčia, kasmet ir pražiopsodavau jų žydėjimo savaitę. Tik šiais metais kažkaip pavyko. O kiek ten žmonių… kas fotografuoja, kas tiesiog grožisi, o kas rengia piknikus šalimais ant žolytės. Atrodo nebebaisus ir užterštas oras. Nenuostabu, juk taip galima pamiršti problemas, mokslus darbus ir visa kita, kas kartais neduoda ramybės. Tik grįžus namo, prisimeni, kad tiek daug visko reik suspėti nuveikt. Bet juk kartais galima atsipalaiduoti ir tiesiog pasidžiaugti pavasariu. Tuo labiau, kad pražysta ne tik sakuros - reikia tik atidžiau apsižvalgyti. ;)

Nuo paskutinio įrašo jau praėjo mėnesis. Nu nieko sau greit tas laikas bėga. Net negaliu pasakyt, kad nebuvo apie ką rašyt, kaip tik daug visko vyko, gal todėl ir to laiko likdavo vis mažiau. Bet kas buvo, tas buvo. Užtad šeštadienį sugalvojom nuvažiuot į renginį “100 valandų astronomijos” Molėtų observatorijoje. Vienintelį kartą observatorijoj buvau kažkada seniai dar mokyklos laikais. Vėliau dar kartą norėjau nuvažiuot, bet tik norėjimu tas ir pasibaigė. Dar kolegos darbe žadėjo organizuotis į ekskursiją, visgi tai nusikėlė neribotam laikui. Na bet kadangi pasitaikė tokia puiki proga, reikėjo ja pasinaudoti.

Pasitaikė iš ties pasakiška diena. Kadangi renginiai turėjo būti tik nuo penkių, tai pakeliui dar užsukom į pačius Molėtus.

Molėtai pasirodė toks nedidelis ramus miestelis. Norėjosi kuo greičiau rasti, kur pastatyt mašiną, kadangi vis atrodė, kad tuoj privažiuosim ribą, žyminčią miestelio pabaigą. :) Na bet vietelę radom nesunkiai. Miestelio centrą apėjom per gerą valandėlę. Žmonių visai nedaug, keletas susibūriavusių grupelių sėdi ant siuoliukų prie ežero ir diskutuoja kažkokiomis temomis. O ką ten daug nuveiksi… Tiesa vairuotojai ten ypač mandagūs, nespėji prieiti prie perėjos, o tave jau praleidžia abiem kryptimis važiuojančios mašinos. Malonu. Visgi neužsibūnam miestelyje ir traukiam link observatorijos.

Rasti ją visai nesudėtinga. Didelio ženklo neįmanoma nepastebėti, o tada jau belieka važiuoti keliuku iki pat jo pabaigos. Jau vos privažiavus etnokosmologijos muziejų supratom, kad žmonių bus nemažai. Neradom nei vienos laisvos parkavimosi vietos. Gerai, kad kilo puiki mintis pavažiuoti šiek tiek toliau, ir valio - prie observatorijos dar nebuvo jokio sanbrūzdžio. Prie registracijos staliuko pasirodėm maždaug prieš penkiolika minučių iki pirmos paskaitos, bet ten dar buvo gana ramu. Nors praktiškai į visas paskaitas vietos buvo rezervuotos, bet dauguma žmonių vėlavo ir nebuvo aišku, kiek laisvų vietų atsiras. Na ir organizacija šiek tiek šlubavo. Bet tai aišku, atleistina. :)

Paklausiusios įvadinės paskaitos nuėjom apžiūrėt apylinkių. Paklaidžiojusios miško takeliu radom ir puikią atodangą. Gražios visgi ten vietos. Puikiai tinka pailsėti nuo miesto triukšmo ir pakvėpuoti grynu oru. O gryno oro ten pasirodo net per daug - pradeda imti miegas. :)
Prie etnokosmologijos muziejaus vietovė iš ties gražiai sutvarkyta. Pats pastatas tai tikrai kosminis - primena nusileidusią skraidančią lėkštę. Visgi į viršų pasikelti nepavyko. Pasirodo ten visos ekskursijos jau seniai užsakytos ir laisvų vietų nėra. Reikia registruotis iš anksto ir tikėtis, kad bus giedras dangus. Kitą kartą būtinai taip ir reikės padaryti.

Paklausius dar kelių įdomių paskaitų apie planetų paieškas ir pavojingus asteroidus, keliavom apžiūrėti teleskopų. Pirmiausia didžiausio - 165 cm. Jis kaip tik buvo nutaikytas į mėnulį, kuris švietė kaip niekad ryškiai. Žiūrėti perspėjo atsargiai ir po truputį, kad priprastų akys. O geriausia - tiesiog paslinkti vaizdą į mažiau apšviestą mėnulio pusę. Ir matytis turėtų geriau, visgi kontrastas didesnis. Davė ir pultelį, su kuriuo jį galima valdyti. Tik po to perspėjo, kad per daug neįsijausčiau, čia juk ne kompiuterio pelė - sukioju kažkiek tai tonų sveriantį kupolą. :) Et - įprotis. O mėnulis atrodė puikiai. Galima buvo pasigrožėti krateriais, tik po to galva šiek tiek apsvaigo nuo smarkios šviesos.

Vėliau prie mažesnio 63 cm teleskopo pravedė paskaitą apie tai, kaip matuojami raudonieji poslinkiai ir ieškoma kitų planetų prie tolimų žvaigždių. O ir lauke buvo pastatyti dar keli teleskopai, nutaikyti į skirtingus dangaus objektus. Teko galimybė pamatyt Sietyną (kuris aišku matos ir plika akimi, bet teleskopu beabejo įdomiau), padrikąjį spiečių Persėjo žvaigždyne  ir beabejo - Saturną, kuris dar nelabai sutemus atrodė tarsi paveiksliukas. Na nuostabi planeta, ką čia bepridursi. O ir vakaras buvo puikus. Nors šaltokas, bet giedras ir ramus.

Šiek tiek vėliau dar paklausėm paskaitą apie visokiausius neįprastus dangaus reiškinius ir apsukusios dar pora ratų aplink vietovę bei pabendravusios su kitais entuziastais, nusprendėm grįžt namo. Įspūdžių vienai dienai tikrai užteko, o ir nuovargis pasijautė. Visgi pasirodo, kad renginių ten netrūksta, ir dar vienas nusimato po poros mėnesių. Ką gi, bus proga dar kartą aplankyti šią vietą. :)

Taigi pagaliau galiu pristatyti savo naująją gyventoją. Galite susipažinti - katytė Betelgeizė. Meino meškėno veislės mažylė, kuriai dabar jau keturi mėnesiai. Namuose šaukiama sutrumpintai - Beta. Kas nežinot, Betelgeizė tai Oriono žvaigždyno žvaigždė, raudononoji supermilžinė. Katytė atkeliavo iš veislyno Baltic Wind (beje nuotrauka taip pat :) ir dabar siaubia mano namus. Na gal ir ne visai teisingai pasakiau… kol kas dar nieko blogo nepadarė. Bet dūksta per dienas kiek tik jėgos leidžia.

Užaugusi bus didelė, ne veltui šios vieslės atstovai yra didžiausios naminės katės. Bet kolkas ji ir mažytė man patinka, nors kokia ji mažytė - sveria jau beveik tris kilogramus. :) Nesitraukia nei per žingsnį, yra beprotiškai smalsi ir retkarčiais neleidžia šeimininkei miegot. O argi naktimis reikia miegot? Ne - žaisti reikia. Kolkas pratinasi prie namų ir sparčiai auga, o kai galutinai pripras - važiuos susipažinti su savo būsimu vyru :P Juokauju aišku, bet aš juk žadėjau vienam kitam katukui atvežti blondinę draugę. O pažadus reik tesėti. ;)