Kažkoks savotiškas šis semestras, gal ir todėl, kad universitete pasirodau rečiau negu įprastai. O net nespėjau įsijausti į naujų mokslo metų pradžią, jau beveik visi du mėnesiai prabėgo. Toliau irgi taip bus, net nespėsiu įsijausti į antrąją semestro pusę, o jau ir sesiją reiks laikyt. :)
Kas labiausiai neramina iš laukiančių egzaminų, tai matyt kaip ir daugumą – statistika. Kartais ten tokia mistika, kad net nesinori į ją iš vis gilintis. O ir atrodo kam gilintis, jei nelabai įdomu. Spėju, jei už paskaitų lankymą neduoto to vieno balo į egzaminą, ne tiek daug aktyvistų ir į ją susirinktų. Bet jau pastebėjau, kad kiekvieną semestrą būna tokių dalykų, kurie arba pakiša koją, arba tiesiog priverčia daugiau pasimokyt ir kaip nors pagaliau juos nustumt į praeitį.
Su visais programavimo atsiskaitymais tai kolkas viskas normos ribose. Kaip ir dažniausiai, dėl jų problemų kyla mažiausiai, o jei ir kyla, tai galų gale viskas išsisprendžia vistiek gerai. O technologiją „pamirksėt akytėm“ galima iš vis pamiršt. Ir ne tik todėl, kad po ilgos darbo dienos akytės nebe taip lengvai mirksi. :) Šiaip, nebėra prasmės (o kada ji buvo?) tuo labiau ir noro. Visgi įdomu, kai dėstytojas paklausus - „ar galima vieną klausimą?“ atsako - „galima visus tris, juk pasakose visada trijų klausimų klausiama.“ Kas tiesa, tas tiesa, bet jis matyt negirdėjo anglų pasakų. ;)
Dabar prisimenu, kad labai daug kas gąsdino, jog dirbdama pilnu etatu nesusitvarkysiu ir su mokslu ir su darbu. Aišku sesijos dar nebuvo, tai kalbėti šiek tiek ankstoka. Bet aš tikiu, kad susitvarkysiu, jei tik turėsiu tam noro. Kolkas viskas stabilu: atsiskaitymai praėjo gerai, kursinį jau pasirinkau, psi susitikimai vyksta reguliariai kas savaitę, žodžiu viskas taip, kaip ir turėtų būti. Et, ir pagalvoji kartais, ką tu anksčiau veikei? Gyvenimo tempas greitėja, bet tik iki tam tikros ribos. Ir nuveikt sugebi daugiau negu betkada ankčiau. Iki pilnos laimės beliko pakeisti du dalykus, tik deja, kai kurie dalykai nesikeičia…