Kiek daug dabar priimamų sprendimų yra atėję iš vaikystės, kuomet kiekviena išgyventa situacija įsirėždavo giliai į pasamonę ir palikdavo ten žymų pėdsaką. Daug svajonių, baimių, vilčių ir nusivylimo. Daug ilgesio… Kad ir kas gero ar blogo ten būtų nutikę, tai gali veikti pasirinkimus metų metus ir apie tai net nesusimąstysi. Visos tos akimirkos dažnai būna seniai užmirštos arba giliai paslėptos, o bandyti jas iškrapštyti ir ištraukti į dienos šviesą ne visada norisi. Save perlaužti labai sunku, o kartais ir nelabai įmanoma. Bet jeigu pažvelgsi gerokai giliau, gali atrasti atsakymų į daugybę klausimų, prasidedančiu tuo įkyriu žodžiu “kodėl”. Tik dažnai vien nuo tų atsakymų tau nelabai palengvėja.

Ko labai nemėgstu, tai pykti. Bet kartais pasidaro taip pikta, kad net iki skausmo sugniaužti kumščiai ir drastiškos mintys savijautos nepagerina. Žmonės yra egoistai, nuolatos ieškantys dalelės naudos sau. Ir nenueisi ir jiems į kaktą nepabaksnosi. Nebandysi jiems nieko įrodinėt - tai vis tiek nepadės. Kiek kartų turėtum nusivilti, kad nustotum tikėtis? O kiek kartu iki tol, kol tau pasidarytų nebesvarbu? Visada gaudavau, ko norėjau, išskyrus tai… ko norėjau. Turbūt todėl, kad visi aplinkui mano žinantys geriau, ko tau iš tiesų reikia. Kaip ir vaikystėje, beje.
Nejučia negalėjau nenusišypsoti. Ta pačia šypsena, kuria nebetikiu.

Kažkaip neteisingai viskas vyksta. Ne pagal planą. Netinkamai, negerai ir nesuprantamai. Siaubas, kas per sutvėrimas yra tas žmogus. Savanaudis, nelaimingas, baisiausiai graužiantis save ir tempiantis su savim visus šalia esančius į tą pačią duobę. Pasilaidot. Neteisingas tas gyvenimas. O kada jis buvo teisingas? Nebuvo ir nebus. Tikrasis gyvenimas labai panašus į knygą “Erškėčių paukščiai”. Visai ne mano stiliaus knyga, bet gera - labai tikroviška.
Taip kad baikit daryt nesąmones ir atsipeikėkit galų gale. Apsidairykit aplink - nors kartais.

Gurkšnoju dar šiltą kavą ir didelio balto puodelio. Seniai nesidariau tikros kavos, o šita dar iš pokelio su užrašu “šviežia”. Visgi nejaučiu skirtumo - nesu geros kavos specialistė. Namie kaip visad šaltoka. Kad ir kaip stengiausi užkamšyti kiaurus langus, iš to jokios naudos. Nei specialios juostelės, nei plati lipni juosta neveikia - vistiek per visus plyšius pučia. Gerai, kad bent šiandien vėjas ne iš tos pusės.

O už lango gana nyku, nesuprasi, ar tai lyja, ar sninga. Va sustoja mašina ir iš jos tingiai išlipa kažkoks vaikinukas. Toks susigūžęs, viena ranka prilaikydamas kapišoną, kita - spausdamas rožių puokštę. Dar išsitraukia didelį maišą su pirkiniais ir greitu žingsniu nuskuba prie artimiausios laiptinės. Jam pasisekė - neturiu po ranka fotoaparato. O taip norėjos pafotografuoti, tik kur jau čia eisi tokiu oru… Sekas gi su tais savaitgaliais - vis apsiniaukę.

Ta proga reik šiltai įsitaisyti ir pasiimti kokią knygą. Vakar vieną tokią parsinešiau iš knygų mugės ir dar nespėjau deramai peržvelgti. Tiesa, visgi vos nepamiršau - su “šventėm”. :)

Žmonės kažkodėl turi įprotį skaudinti pačius artimiausius. Tuos, kuriuos myli ar bent jau įsivaizduoja, kad myli. Kurie jiems padeda, supranta ir palaiko. Netgi tuos, su kuriais kartu pragyvena trisdešimt metų. Jie tokie nepaprastai brangūs, kad ant jų galima pykti, išlieti apmaudą dėl nesėkmingos dienos ar ne ta koja išlipus iš lovos. Netgi apkaltinti dėl visų pasaulio blogybių. O tada tiesiog toliau užsiimti tuo, kuo ir anksčiau, o vakare be jokio kaltės jausmo eiti miegoti. O kaip gi. Jie gi nenumos ranka, ir (greičiausiai) niekur nedings. Pasitarnaus kaip sugertukas ir viskas bus kaip anksčiau. Turbūt dėl vienintelės priežasties - nes jiems vieniems rūpi.

Bet galų gale ateina laikas, kai atsitinka vienas iš dviejų. Arba tie brangiausieji susitaiko ir pasiduoda, arba tampa bejausmiai. Na tokie, kuriuos vadina stipriom asmenybėm. Pagaliau gavę gerą pamoką, kad gyvenimas yra velniškai sudėtingas. Ir paprasčiausia yra šiek tiek pagailėti savęs. Na siaube, koks aš nelaimingas, ir jie visi dėl to kalti.
Kai kitą kartą kils mintis, kodėl pasaulyje tiek daug blogio, gal bent kartą verta pagalvot - ar ne pats jį kuri.

Kaip turėtų atrodyti pasaulio pabaiga? Galima prigalvoti įvairių variantų ir šiąnakt sapnavau vieną iš jų. Sapnai toks keistas reiškinys, juose viskas atrodo tikra. Tikrai bijai ir tikrai džiaugiesi. Bent jau didžiojoje dalyje sapnų. Išimtis tik tie, kuriuose žinai, kad sapnuoji. Bet šis nebuvo iš tokių.

Koks turėtų būti jausmas stovėti lauke ir suprasti, kad tuoj atsitiks kažkas baisaus. Tada pamatyti degantį horizontą ir pajausti, kad tai yra viskas.  Ir po to nieko daugiau nebebus. Jausti artėjančią begalinės jėgos bangą, kuri per kelias sekundes nušluoja viską. Kaip nušluoja jau nebematai, nes per mažą sekundės dalį vaizdas dingsta. Ir lieka tik tuščia erdvė.

Tai tik sapnas. Bet visgi… kokios mintys turėtų ateiti per tas kelias sekundes? Geros? Baisios? Ar nereikšmingos? Ir ar ką nors reiškia paskutiniai ištarti žodžiai?
Galbūt nieko. Jeigu jie visgi nieko nereiškia dabartinėj realybėj. Kam visada laukti tos mažos pasaulio pabaigos, kada jau būna per vėlu.

Naktį iš šeštadienio į sekmadienį galima buvo pasigrožėti daliniu mėnulio užtemimu. Gal ne toks populiarus reiškinys, kaip saulės užtemimas, bet šitą galima stebėti ilgiau, visai nebijant pakenkti akims. Sakoma, kad mėnulio užtemimas veikia žmonių emocinę būseną, per jį padažnėja visokių nelaimingų atsitikimų ir ligų. Galima sakyti kartu užtemsta ir protas.

Paskutinį kartą su fotoaparatu vidurnaktį balkone stovėjau daugiau nei prieš metus. Neturėjau stovėti ir tą naktį, ar visas tris ilgojo savaitgalio naktis. Gal tiesiog seniai taip nesimiegojo. Taip klaikiai, kad pasibaigus visoms nacionalinės televizijos programoms nebelieka ką žiūrėt. Nors matyt per stipriai pasakyta, tiksliau būtų - nebelieka garso, kuris girdisi fone. Ir šiokio tokio šviesos šaltinio.

Mėnulio užtemimai įvyksta tikrai neatsitiktinai, galima būtų pažiūrėt į specialų kalendorių ir sužinot, kada gi bus kitas. Viskas paklūsta tam tikram ciklui: jaunatis, priešpilnis, pilnatis, kartais užtemimas…  Paklūsta be jokių išlygų. Ir ne tik tai galima paprastai nuspėti. Yra dalykų, kurie irgi kartojasi. Viena fazė, kita… ir po įvairiausių pasikeitimų vis tiek grįžti į pradinį tašką. Grįžti, praskleidi kambario užuolaidas ir pasižiūri į pilną mėnulį. Tokį ryškų ryškų ir vienui vieną juodam naktiniam danguj…

Trečiadienis. Liepos 9. Už lango pasakiškai gražus oras, sviečia saulutė ir maloniai pučia vėjas.  “Taskbar’e” matosi įjungtas NetBeans su atidarytais keliais projektais. Taip pat ir šeštas Delphi. Bet jie kolkas nejudinami - bus dar to programavimo. Užtad dar yra ir winamp’as, kuriame sukasi taip seniai pamėgti Vintersorg. Skandinaviškai astronomiškai mielos dainos.

Atrodo gana įprasta diena, kaip ir visas įprastas gyvenimas. Bet toli gražu antra sakinio dalis neatitinka tikrovės. Tam tikrais momentais dalyvaujant pokalbiuose supranti, kad keistesnių dalykų dar reikėtų gerai paieškot. Negaliu atsakyt į kitų atrodo tokius paprastus klausimus su savaime suprantamais atsakymais. O negaliu, nes neturiu žalio supratimo. Nei kaip, nei kada, nei kodėl. Keistas tas gyvenimas… :)