Pasirodo aš jau beveik du mėnesius klaidžioju Danijoje, tai pats laikas parašyti keletą mini-reportažų. Kiek teko matyti daniškos gamtos, tai ji iš tiesų nelabai įspūdinga. Aišku derėtų paminėti, kad kol kas viskas, ką aš mačiau, buvo sniegu padengti laukai, bet vis dėl to lygumos nėra tas peizažas, kuris mane labai trauktų. Užtad jūra - kitas reikalas. Spalvotom kriauklėm nusėtos pakrantės taip ir traukia dar kartą prie jos sugrįžti, o žvarbus vėjas, taršantis plaukus ir stingdantis rankas, suteikia jai dar daugiau žavesio. Iš ties, jūros čia yra daugiau, nei aš pratusi matyti, ir ji tikrai nuostabi.

Pilna gyvybės

…ir mirties

…užburianti savo galia

…ir ramybe

…laukinėm pakrantėm

…ir pasakiškom spalvom

Juk savaitgaliais, o ypač ilgaisiais, nevalia sėdėti visą laiką namie, tad šio savaitgalio tikslas buvo aplankyti aukščiausią Lietuvos vietą. O ta aukščiausia vieta, pasirodo, yra Aukštojo kalnas. Labai originalus pavadinimas. :) Ilgą laiką aukščiausiu kalnu buvo laikomas Juozapinės kalnas, o vat pasirodo, kad ir jį aukščiu truputį lenkia kitas. Aišku čia mums visai pasisekė - abu kalnai yra toje pačioje aukštumoje vienas šalia kito. Na tu ir nepastebėk šitiek laiko, kad šalia esantis kalnas yra aukštesnis…
Taigi toli niekur nereikėjo važiuot - abi kalvos yra vos kilometras už Medininkų. Aišku pakeliui yra dar vienas gana įdomus objektas - Medininkų pilis. Na ką jau čia pilis - greičiau jos liekanos.

Iš pažiūros ji atrodo kaip didelis plotas žemės apjuostas siena, nors pažvelgus į senovinius piešinius, tai turėjo būti gana įdomi. Įėjimas į vidų, kaip nekeista, uždarytas. Na norint įeiti aišku nereikia pakelti sunkių nuleidžiamų vartų, ar lipti gerokai apirusiom plytom - yra paprastučiai maži varteliai. Tačiau iš pažiūros nieko “mirtinai” ypatingo viduj nepamatėm ir į vidų nesiveržėm. Nors buvo jaunimėlio, kurie neatsispyrė pagundai pasivaikščiot anapus sienos.

Geriausia yra tai, kad aplink visą pilį yra takelis, kuriuo praėjus galima apžiūreti ją iš visų pusių ir beabejo - padaryti keletą kadrų. :) Kažkur internete teko skaityti, kad ši pilis bus kažkiek rekonstruojama. Tai gal po kiek laiko ir į vidų galima bus laisvai patekti, o gal dar ir kokią ekspoziciją pamatyt.

Taigi, apžiūrėjus pilį ir šalia esančią bažnyčią, patraukėm link minėtųjų kalnų. Visgi teko gerokai paklaidžioti. Kažkaip buvau beveik įsitikinusi, kad turėtų būti kažkokie kelio ženklai, bet labai klydau. Nėra nei vieno kelio ženklo, ir jeigu nepakalbinsi vietinių gyventojų, didelė tikimybė, kad tos vietos apskritai nerasi. Tiems gyventojams patiems turbūt reikėtų pasistatyti prie kiemų ženklus, pvz. Juozapinės kalnas ten -> . Nes turėtų atsibosti tokie beklaidžiojantys “turistai”.

Iš pradžių netgi įsivaizdavau, kad į kalną reikės bent jau užlipti, bet pasirodo visai nebūtina. Mašina gali privažiuoti praktiškai iki pat viršūnės. Tiesa negalėčiau paaikčioti, kokia nuostabi panorama atsiveria nuo viršaus. Na matosi laukai ir pavieniai gyvenamieji namukai. Šiek tiek pavažiavus toliau nusigavom ir iki tikrosios aukščiausios vietos. Tiesa, iki jos mašina jau nenuvažiuosi, tenka paeiti pėsčiomis. Gal todėl ji ir nėra tokia populiari.

Ir aišku iš karto matosi, kad Juozapinės kalnas ilgai buvo “aukščiausias”, ten ir akmuo neblogas stovi. Ant kito tai tik toks nedidukas akmenukas, ant kurio gali prisėsti pailsėti po  kelionės. Na visgi toli mums dar iki Everesto. :)

Nuo paskutinio įrašo jau praėjo mėnesis. Nu nieko sau greit tas laikas bėga. Net negaliu pasakyt, kad nebuvo apie ką rašyt, kaip tik daug visko vyko, gal todėl ir to laiko likdavo vis mažiau. Bet kas buvo, tas buvo. Užtad šeštadienį sugalvojom nuvažiuot į renginį “100 valandų astronomijos” Molėtų observatorijoje. Vienintelį kartą observatorijoj buvau kažkada seniai dar mokyklos laikais. Vėliau dar kartą norėjau nuvažiuot, bet tik norėjimu tas ir pasibaigė. Dar kolegos darbe žadėjo organizuotis į ekskursiją, visgi tai nusikėlė neribotam laikui. Na bet kadangi pasitaikė tokia puiki proga, reikėjo ja pasinaudoti.

Pasitaikė iš ties pasakiška diena. Kadangi renginiai turėjo būti tik nuo penkių, tai pakeliui dar užsukom į pačius Molėtus.

Molėtai pasirodė toks nedidelis ramus miestelis. Norėjosi kuo greičiau rasti, kur pastatyt mašiną, kadangi vis atrodė, kad tuoj privažiuosim ribą, žyminčią miestelio pabaigą. :) Na bet vietelę radom nesunkiai. Miestelio centrą apėjom per gerą valandėlę. Žmonių visai nedaug, keletas susibūriavusių grupelių sėdi ant siuoliukų prie ežero ir diskutuoja kažkokiomis temomis. O ką ten daug nuveiksi… Tiesa vairuotojai ten ypač mandagūs, nespėji prieiti prie perėjos, o tave jau praleidžia abiem kryptimis važiuojančios mašinos. Malonu. Visgi neužsibūnam miestelyje ir traukiam link observatorijos.

Rasti ją visai nesudėtinga. Didelio ženklo neįmanoma nepastebėti, o tada jau belieka važiuoti keliuku iki pat jo pabaigos. Jau vos privažiavus etnokosmologijos muziejų supratom, kad žmonių bus nemažai. Neradom nei vienos laisvos parkavimosi vietos. Gerai, kad kilo puiki mintis pavažiuoti šiek tiek toliau, ir valio - prie observatorijos dar nebuvo jokio sanbrūzdžio. Prie registracijos staliuko pasirodėm maždaug prieš penkiolika minučių iki pirmos paskaitos, bet ten dar buvo gana ramu. Nors praktiškai į visas paskaitas vietos buvo rezervuotos, bet dauguma žmonių vėlavo ir nebuvo aišku, kiek laisvų vietų atsiras. Na ir organizacija šiek tiek šlubavo. Bet tai aišku, atleistina. :)

Paklausiusios įvadinės paskaitos nuėjom apžiūrėt apylinkių. Paklaidžiojusios miško takeliu radom ir puikią atodangą. Gražios visgi ten vietos. Puikiai tinka pailsėti nuo miesto triukšmo ir pakvėpuoti grynu oru. O gryno oro ten pasirodo net per daug - pradeda imti miegas. :)
Prie etnokosmologijos muziejaus vietovė iš ties gražiai sutvarkyta. Pats pastatas tai tikrai kosminis - primena nusileidusią skraidančią lėkštę. Visgi į viršų pasikelti nepavyko. Pasirodo ten visos ekskursijos jau seniai užsakytos ir laisvų vietų nėra. Reikia registruotis iš anksto ir tikėtis, kad bus giedras dangus. Kitą kartą būtinai taip ir reikės padaryti.

Paklausius dar kelių įdomių paskaitų apie planetų paieškas ir pavojingus asteroidus, keliavom apžiūrėti teleskopų. Pirmiausia didžiausio - 165 cm. Jis kaip tik buvo nutaikytas į mėnulį, kuris švietė kaip niekad ryškiai. Žiūrėti perspėjo atsargiai ir po truputį, kad priprastų akys. O geriausia - tiesiog paslinkti vaizdą į mažiau apšviestą mėnulio pusę. Ir matytis turėtų geriau, visgi kontrastas didesnis. Davė ir pultelį, su kuriuo jį galima valdyti. Tik po to perspėjo, kad per daug neįsijausčiau, čia juk ne kompiuterio pelė - sukioju kažkiek tai tonų sveriantį kupolą. :) Et - įprotis. O mėnulis atrodė puikiai. Galima buvo pasigrožėti krateriais, tik po to galva šiek tiek apsvaigo nuo smarkios šviesos.

Vėliau prie mažesnio 63 cm teleskopo pravedė paskaitą apie tai, kaip matuojami raudonieji poslinkiai ir ieškoma kitų planetų prie tolimų žvaigždių. O ir lauke buvo pastatyti dar keli teleskopai, nutaikyti į skirtingus dangaus objektus. Teko galimybė pamatyt Sietyną (kuris aišku matos ir plika akimi, bet teleskopu beabejo įdomiau), padrikąjį spiečių Persėjo žvaigždyne  ir beabejo - Saturną, kuris dar nelabai sutemus atrodė tarsi paveiksliukas. Na nuostabi planeta, ką čia bepridursi. O ir vakaras buvo puikus. Nors šaltokas, bet giedras ir ramus.

Šiek tiek vėliau dar paklausėm paskaitą apie visokiausius neįprastus dangaus reiškinius ir apsukusios dar pora ratų aplink vietovę bei pabendravusios su kitais entuziastais, nusprendėm grįžt namo. Įspūdžių vienai dienai tikrai užteko, o ir nuovargis pasijautė. Visgi pasirodo, kad renginių ten netrūksta, ir dar vienas nusimato po poros mėnesių. Ką gi, bus proga dar kartą aplankyti šią vietą. :)

Been a long road to follow
Been there and gone tomorrow
Without saying goodbye to yesterday
Are the memories I hold still valid?
Or have the tears deluded them?

Maybe this time tomorrow
The rain will cease to follow
And the mist will fade into one more today

Still the road keeps on telling me to go on
Something is pulling me
I feel the gravity.. of it all

…iš “Wolf’s Rain” garso takelio.

Grįžus iš Kjerag didžiausias noras turėjo būti pailsėt atsigulus kur nors ramiai ant sofos. Bet kadangi jau anksčiau buvo suplanuota žvejyba viename iš pačių artimiausių fiordų, tai ilsėtis nebuvo kada. O žvejyba buvo būtent naktinė, tikintis pagauti kokį nors alkaną ungurį. :) Taigi pradedant nuo aštuonių vakaro ir baigiant penkta ryto vietos laiku (tada, kai jau prašvinta), visas dėmesys buvo sutelktas į kelias meškeres, o besimerkiančios akys laikas nuo laiko apgaudavo, matydamos įsivaizduojamą kibimą. Žvejojom tryse ir ne ant ko kito, o būtent ant krevečių. O jos nepalyginamai didesnės nei pas mus, be to, lyginant su maisto kainomis, gana pigios. Galima aišku nutylėti, kad didesnę dalį tų krevečių suvalgiau pati. :) Laimikių visgi buvo nedaug: dvi vietinės žuvytės, labai alkanas krabas bei jūrų žvaigždė. Visi jie iškeliavo atgal į vandens platybes. Tiesa man pasisekė labiau ir du ungurius aš visgi ištraukiau. Sakoma, kad naujokams sekasi ir šį kartą tas pasitvirtino.

Pasiruošimas žvejybai

Taigi po 23 valandų ant kojų, penktą ryto nuėjau miegot. Tik miegas ilgai nesitęsė ir pusę dešimt ryto jau stovėjau virtuvėje su puodeliu pseudo kavos (kažkokia trys viename). Juk visgi atvažiavau ne pamiegoti, o ir oras toks, kad apie miegą mažiausiai gali galvoti. Vienas iš paskutinių planuotų maršrutų buvo prie Kvåsfossen krioklio, krintančio iš 36 metrų aukščio. Palyginus nedidelis, bet esantis gana gražioj vietoj. Tiesa, norint surasti tokius taškus reiškia šiek tiek pasivažinėti. Naivu būtų tikėtis, kad jau pasukus iš greitkelio tave pasitiks ženklas su nuoroda iki vieno iš daugelio Norvegijos krioklių. :)

Gaila tik, kad iki jo nenulipsi ir nepasimėgausi krintančiu vandeniu. Jis manau dar be to ir šaltas turėtų būti. Nors šiaip upėse vanduo nebuvo šaltas, tik ten daug kur nelabai pasimaudysi. Visas dugnas akmenuotas ir kraupiai slidus. Aišku aš nebūčiau aš, jei nebūčiau pabandžius nubristi kiek toliau. Negaliu sakyt, kad bandymas nebuvo sėkmingas - nenugriuvau, nors ir nedaug trūko. Po tokių pasivaikščiojimų belieka susirasti kokį didelį ežerą ir maudytis eiti į jį. Šilta, gilu o ir krantas puikus. Atsigaivinus beliko aplankyti dar vieną vietinį kriokliuką, pora vietų, iš kurių atsiveria panoraminis vaizdas bei Flekkefjord miestą ir jo apylinkes (kuriame beje, pirmą kartą užsukau į normalią parduotuvę). Po to beliko išrūkyti pagautus ungurius vakarienei ir susiruošti kelionei atgal.

O kelionė atgal buvo gana rami. Šiek tiek sutrikau, kai vietoj autobuso į Kristiansand atvažiavo traukinys (taip jau būna, kai nesupranti norvegiškai ir ne taip gerai išsiaiškini tvarkaraščius), bet iš esmės viskas praėjo be didesnių problemų. Tik 7 valandos Kopenhagos oro uoste šiek tiek prailgo, bet čia pravertė į kuprinę visokiems tokiems atvejams įsimesta knyga.

Taigi trumpiau tariant buvo 6 saulėtos dienos įspūdžių, >700 km nuvažiuota siauručiais keliukais mašina, neskaitant autobusų, traukinių ir kitų transporto priemonių, bei daugybė kilometrų nueita savomis kojomis, maždaug 1500 lt visų išlaidų (lėktuvų bilietai, autobusai, kuras, maistas ir t.t.) bei nepamatuojamas kiekis euforijos.

O šiaip ten reikėtų važiuoti mašina kokiom dviem savaitėm, pasiemus palapinę, miegmaišius, žemėlapius (dar geriau GPS) ir daug lietuviško maisto. Važiuoji kur nori, kada nori ir apie viską pasaulyje pamiršti. Galbūt… kitą vasarą pasiseks vėl traukti Norvegijos link. “Kur nieko nieko panašaus į šį pasaulį.”

Pats svarbiausias kelionės tikslas bei lankytina vieta Nr. 1 mano sąraše buvo Kjerag - kalnas “įsikūręs” 1km virš Lysefjord. Tiesa, tame fiorde yra ir populiaresnė vieta - pamokslų uola (Preikestolen), esanti kitoje pusėje. O populiaresnė gal dėl to, kad kelionė ten trunka du kartus trumpiau?. Kadangi ten nebuvau, negaliu lyginti, kur geriau ar gražiau, tačiau į Kjerag užlipti man norėjosi labiau. Neišgąsdino ir tas faktas, kad kelionė pėsčiomis ten ir atgal trunka maždaug 5-6 valandas, priklausomai nuo to, kokie tavo “alpinisto” įgūdžiai. ;)

Taigi ten patraukiau šeštadienį 7 valandą ryto vietos laiku.  Iš pradžių 466 kelias - visiškai tuščias, pasirodo vienintelė mašina ir tai važiuojanti į priešingą pusę. Tada 42 ir galiausiai 468. Pravažiuoju keletą mažų miestelių, kurie dvelkia ramybe. Keliai visiškai tušti, nežinau, ar dėl to, kad rytas, ar tiesiog ten mašinų srautas ir taip nedidelis. Galų gale pasuku į sezoninį kelią, vedantį link Lysebotn. Keliukas “smagus” ir ne veltui sezoninis (atidarytas berods nuo gegužės iki spalio). Aišku lauke kokie 27 laipsniai, tai sniego jau nesimato. Pasiekiu parkingą - vietos dar nemažai. Gerai atvažiuoti anksti. :) Tiesa parkingas kainuoja 60 kronų.

Šiek tiek apsižvalgau ir nusprendžiu, kad pats laikas į kelią. Pradžios takas matosi aiškiai ir neatrodo labai sudėtingas, bet kuo toliau tuo darosi vis statesnis. Ką supratau, kad ten einant reikia pasiimti daug vandens, nes mano pusės litro buteliukas neįtikėtinai greitai tuštėja. Aišku ir oras pasitaikė toks, kad geriau jau prie jūros gulėti, o ne į kalnus lipti. :) O ir batų reikia gerų, dauguma ten su specialiai laipiojimams pritaikyta avalyne, o mano kedai kai kur šiek tiek slysta. Nepaisant to, po truputį einasi pirmyn. Gal ir gerai, kad nežinojau, jog ten visgi nebus lipimas į vieną kalna, o reikės pereiti visus tris, nes jau ir po pirmo kalniuko pasijaučiau pavargus. Viskas dėl tos kepinančios saulės.

Trečias kalnas buvo pats smagiausias ir pučiant nerealiam vėjui, kuris vietomis vertė iš kojų, reikėjo pasiekti viršūnę. Kartais tik laikaisi už grandinės ir šiek tiek palauki kol praeis naujas vėjo gūsis.  Tik va, kad ir užlipus pabaigos nesimatė. Aplink vien akmenys ir dar tolimas kelias. Tiesa, kelią rodo raudonos rodyklytės, išpaišytos ant akmenų, tad geriau jau per daug nenuklįsti į šoną - vietos pasivaikščiojimams ten nemažai erdvės, tik sugrįžti į pradinį tašką bus sudėtingiau. Aišku aš vistiek tai sugebėjau padaryt, nes pasekiau vieną porelę, kuri maniau, žino, kur eina. Pasirodo ne. :) Galų gale, kai aplink nebesimatė daugiau nei vieno žmogaus (o tuo labiau kažkokio laukiamo kalno krašto), šiek tiek susirūpinau ir įsijungiau GPS. Aišku kaip ir reikėjo tiketis, jis parodė, kad esu visai kitoj pusėj, nei turėčiau būt. Ir kas mane vieną išleido į kalnus? :) Dar 20 minučių ir grįžtu į normalų kelią, kur pagaliau yra kelio ženklų. :)

Ten aišku gana aiškiai matosi, kur reikia eiti, bet kartais yprotis eiti “tiesiai per aplinkui” vis tiek nugali. Netgi pasiekus žymiąją vietą viskas tuom nesibaigia. Priėjimas ne toks paprastas, reikia eiti per siaurą perėją, kur dar yra sniego, bėga šaltinėliai ir trumpiau tariant - slidu. Šaltinėlis aišku gerai, nes galima papildyti pasibaigusio vandens atsargas. O šiaip neblogas jausmas, saulė kepina kaip reikiant, drabužiai visi šlapi, o tu sėdi ant sniego ir matai, kaip apačioj viskas tirpsta ir lašiukai krenta žemyn. Netgi išsitraukiau megztinį, nes pagalvojau, jog tokie temperatūrų skirtumai man nepratusiai gali liūdnai baigtis. Bet visgi paskutiniai žingsniai ir aš ant krašto.

Žingsnis tolyn ir nemokančiam skraidyti būtų ilgas kritimas žemyn. :) Šone šiek tiek matosi Kjeragfossen, kriokliukas, krentantis 715 metrų. Aišku nepaklausiau daugumos patarimų nelipti ant žymiojo akmens (Kjeragbolten) ir nutaikius progą ten atsistojau. Geras jausmas. :) Kojos po ilgo lipimo neatrodo labai patikimos, tad šokinėti geriau nebandyti, bet pastovėt neabejotinai verta. Neatsitiko nieko netikėto ir ilgą laiką prastovėjęs tarp dviejų uolų įstrigęs akmuo staiga nepradėjo kristi žemyn. :) Pašnekėjus su kažkokiu irgi gerai laiką leidžiančiu danu ir metus paskutinį žvilgsnį į fiordą, patraukiau atgal.

O kelias atgal nėra toks jau paprastas. Kalniukai gana statūs, tad leistis reikia tikrai atsargiai. Pora kartų slystelėjus pajauti, kaip akmenukai iš po kojų nukrenta žemyn ir apsidžiaugi, kad nepasekei paskui juos. Likus paskutiniam kalnui apačioje sutikau dar vieną daną, besėdinti ant akmens ir kažkokį labai pavargusį. O jis papasakojo, kad viršuje nuklydo gana toli ir kai jau pats nežinojo, kur eina, nulipo žemyn ir apėjęs aplinkui atsidūrė toje pačioje vietoje prieš lipimą į trečią kalną. Tad lipo antrą kart. :) Po to aišku pasakė, kad tikriausiai taip dažnai čia nebelaipios. Taip dažnai? Pasirodo laikas nuo laiko jis čia vis atvažiuoja. Geras… o aš tada galvojau, kad daugiau ten nelipčiau, nes pabaigoje kojos jau visai nebeklausė. Aišku ta mintis buvo tik tą dieną. Užlipti būtų verta ir dar kartą, tik geriau ne tokiu karštu oru ir bent jau ne vienai. ;)

Kadangi piečiausio taško man neužteko susidaryti nuomonei apie Norvegijos pakrantę, nusprendžiau dar dienelę skirti detalesniems tyrinėjimams. Kaip jau tapo ir įprasta, atsikėliau anksti ir patraukiau jau tradiciniu tapusiu E39 greitkeliu. Bet gerai, kad greitkeliais ilgai važiuoti netenka, pasuki į kokį mažą keliuką, kur visai nėra eismo ir gali ramiai ne tik važiuoti, bet ir grožėtis apylinkėmis. Aišku tokie keliukai turi ir minusą - žmonių ten retai sutiksi, tad jei reiks paklausti kelio, gali tekti ilgokai palaukt. Tai aišku ne problema, kai turi GPS. :) Gera mintis buvo prieš išvažiuojant nusipirkti papildomą komplektą akumuliatorių fotoaparatui. Tik kad panaudoti jie buvo ne fotoaparatui, o GPS’ui. :)

Įprasti Norvegijos keliukai, kuriais teko važinėtis

Pradinis o ir svarbiausias kelionės tikslas buvo vietovė Lista, kur beje irgi stovi švyturys. Didesnis už Lindesnes, tik ne toks populiarus. O ir savaime aišku kodėl, juk visgi tai ne piečiausias taškas. Tiesa vietovės peizažas jau labai skiriasi nuo prieš tai buvusio. Nors irgi pakrantė, bet jau žymiai labiau panaši į lygumą. Visgi smėliuko dar nelabai pamatysi - aplink vistiek akmuo. Bet jau daug ir žalumos, todėl dažnai gali sutikti baltų besiganančių avyčių. :)

Lista švyturys

Pasirodo yra ir Norvegijoje normalių paplūdymių, kur žmonės susirenka pasideginti ir pasimaudyt. Normalių, tai turiu galvoje, kur vietoj akmens būtų smėliukas ir lygi pakrantė. Vietiniame žemėlapyje susiradau nuorodą į tokį kampelį ir nusprendžiau nuvažiuoti įsitikinti savo akimis. Ir iš ties, nors ir nelabai panašus į mūsiškį (labiau laukinės gamtos), bet visai nebloga vieta prigulti ir pailsėti. Nors tai ir buvo vienintelė tokia vieta.  Kiek važiavau tolyn, prasidėjo akmenys, uolos ir vieta labiau tiko užsiimti laipiojimu nei deginimusi. Nors žmonių yra visur. Tik patrauki keliuku, sukančiu nuo pagrindinio kelio link jūros, jau ir ieškosi, kur čia palikti mašiną. Aikštelių tai nėra, o keliai siauri, tai kartais mašinos pakėlėse sustatytos taip, kaip sunkiai pravažiuosi, jau nekalbant apie apsisukimą.