Tai buvo sena istorija, kurią jau ne vienam esu pasakojusi. O istorija prasidėjo prieš dešimt metų vieną gražią pavasario dieną Klaipėdoje, kuomet susipažinau su tokiu užsieniečiu vaikinu, mėgdavusiu daug keliauti. Pabuvo jis Lietuvoje keletą mėnesių ir išvažiavo į kažkurią kitą šalį. O mes vis kas kažkiek laiko susirašydavom elektroniniais laiškais. Atrodo istorija niekuo neypatinga, bet visgi, kaip dabar prisimenu, paskutinį laišką gavau maždaug prieš septynis metus. Laiškas buvo gana trumpas ir paskutiniame sakinyje jis užsiminė, kad būtinai parašys po keletos dienų. Tačiau taip ir neparašė. Turėjau netgi du skirtingus jo elektroninio pašto adresus, tad po kelių mėnesių pabandžiau parašyti pati, bet laiškai sugrįžo su pranešimu, kad adresato pašto dėžutė pilna. Šiais laikais su dabartinėm dėžučių talpom tai aišku atrodo šiek tiek juokinga. Rašyti aš bandžiau ir dar keletą kartų, iki kol galiausiai laiškai sugrįžo su antrašte, kad tokios pašto dėžutės jau nebeegzistuoja.

Kažkaip tada apėmė mane keistas jausmas. Buvo naivu galvoti, kad jis nusprendė nebesinaudoti kompiuteriais, tad iš pradžių mintys sukosi apie tai, jog gal kažkas atsitiko. Bet tai sužinoti buvo praktiškai neįmanoma. Netgi naudojantis visagaliu internetu, surasti žmogų, kurio vardas ir pavardė sutampa su dar keliasdešimt žmonių visame pasaulyje ir dar kažkuom gana įžymiu, yra tikrai sudėtinga. Ypač kai baigiasi google paieškos rezultatai ir supranti, kad nieko neaptikai. Tad tai taip ir liko neišsiaiškinta, nors kokį kartą per metus jį prisimindavau ir paieškas atnaujindavau. Aišku nesėkmingai.

Vis dėlto visai neseniai eilinį kartą surinkus paieškos tekstą buvau maloniai šokiruota. Visai nesitikėdama aš jį pagaliau suradau - tiesiog atpažinau iš nuotraukos. Keista, kaip per dešimt metų žmonės gali visai nepasikeisti. Nepasikeisti tik iš išvaizdos. Kai parašiau laišką ir gavau atsakymą, supratau, kad visgi praėjo labai daug laiko ir bendrauti nebėra apie ką. O gal kaip tik, visko galima būtų papasakoti net per daug, todėl neaišku, kuom reikėtų pradėti ir kuo pabaigti. Taigi dabar guliu ir galvoju, kiek dar vaikystės draugų lieka pamiršti, kai laikas taip greitai bėga ir gyvenimas nestovi vietoje. Tik aš žmonių kažkodėl nepamirštu. Net jei ir turėčiau.

Patinka man ši žiemos diena. Turbūt todėl, kad jos nemėgstu. Taigi guliu šįryt su karštos arbatos puodeliu ir laptopu ant kelių, mintyse keiksnodama interneto laidą, kuris yra per trumpas kad jo užtektų iki pat lovos. Džiaugiuosi, kad nereikia eiti į universitetą ir galima skirti laiko nuveikti kažką naudingo, pavyzdžiui pasimokyti ar parašyti keletą laiškų. Pastebėjau, kad dabar rašau daugiau laiškų, nei gaunu atsakymų. Iš to galima būtų padaryti klaidingą prielaidą, kad esu visai neužsiemusi mergina, o gal tiesiog turinti daug ką papasakoti.

Vis tiek man visada labiau patiko rašyti realius laiškus ant popieriaus. Kai buvau visai maža, tokius paskubom parašytus laiškelius slėpdavau įvairiose adresatams žinomose vietose: medžio drėvėse ar mokyklos sienų plyšiuose. Ir kasdien eidavau patikrinti ne tik ar laiškas buvo surastas, bet ir ar neatsirado naujas vokelis adresuotas man. Buvau laukinukė, kuri didžiąją vaikystės dalį praleisdavo bandydama įsirobšti į medžių viršūnes, laipiojo tvorom ir namų stogais ir visaip kitaip papildydavo adrenalino trūkumą. Tad tokie kasdieniški daiktai kaip pašto dėžutės nelabai domino, išskyrus tuos atvejus, kai susirašinėdavau su kažkuom, kas gyveno gerokai toliau, nei kelių kilometrų spinduliu. Tada kaskart grįžus iš mokyklos visų pirma patikrindavau pašto dėžutę. Rakto nuo jos niekada neturėjau, bet jo man ir nereikėjo. Pasinaudodavau savo mažuoju piršteliu ir iškrapštydavau visus ten laukančius laiškus. Tas nuolatinis jų laukimas savotiškai intriguodavo.

Internetas vėliau viską gerokai pakoregavo. Įprastų laiškų daugiau nebegaunu, o ir pati dažniausiai jų neberašau. Aišku būna išimčių, kai ką nors nustebinu baltu kvepiančiu vokeliu, tačiau tas nustebimas nebūtinai būna teigiamas. Juk kam to reikia, jei viską galima padaryti daug paprasčiau. Tad buvo keletas laiškų, kurių aš taip ir neišsiunčiau ir kurie po kiek laiko smulkiomis dalimis atsidurdavo šiukšlių dėžėje. Tai tokia mažytė kaina už technologijų pažangą.

Kai mums su pussere buvo po 14 metų, mes “pasiskolinom” mašiną. Vasarojom kaime ir truputį nuobodžiavom, visgi kaimas vienkiemyje buvo. Todėl nusprendėm, kad reik nuvažiuot kur nors prie ežero, atsigauti. Lyg tyčia tuo metu buvo atvažiavęs vienas dėdė, kuris “šiek tiek” išgėręs miegojo sode. O kieme stovėjo jo mašina su paliktais rakteliais. Negi atsisakysi tokios progos? :) Sėdom vidun ir pirmyn link ežero. Langai atidaryti, magnetofonas įjungtas, tik kad kasečių radom tik su liaudies dainom. Bet tada tiko ir jos. Pabuvom prie ežero, išsimaudėm, vėliau tiesiog pasivažinėjom, o grįždamos įvažiavom ir į kažkokį rugių lauką. Netyčia beabejo.
O kol mes gerai leidom laiką, atsibudo ir mašinos savininkas, ir, sėdėdamas kieme, ilgai mąstė, kas gi nuvarė jo mašiną… :)

…birželio 10 buvo sekmadienis. Ir tą dieną aš atsikrausčiau į savo dabartinį išnuomotą butą. Buvau nuostabiai pakilėtos nuotaikos. Kaip dabar prisimenu važiavau iš Viršuliškių ir rankose tvirtai laikiau vienintelę savo gėlę - violetinį dobiliuką. Tada visi mano daiktai dar tilpo į mėlyną mašiną. Buvo pasakiška diena. Ne vien dėl oro - tai turėjo būti visko naujo pradžia. Begalė planų, daugybė slaptų svajonių ir viltis, kad viskas bus puiku.

O kambarys buvo tuščias. Toks tuščias, kad net galėjai girdėti aidą. Keturios sienos ir ant vienos iš jų kabantis laikrodis. Viskas. Tada pirmą kartą sėdėjom ant grindų ir gėrem arbatą. Nes dar net nebuvo ant ko sėdėt. Tada pasilikus viena nepuoliau išsikrauti daiktų - jų nebūtų buvę kur padėt. Tiesiog pasitiesiau ant kilimo paklodę, išsiviriau ryžių ir pasistačiau prie savo “lovos” laptopą su įjungtu operacinių sistemų konspektu (kitą dieną turėjo būti egzaminas). :) Bet nesimokiau. Mąsčiau.
Tada dar nežinojau, kad kitas savaitgalis viską apvers aukštyn kojom.

Kažada kai buvau dar visai maža, kaime leisdama laiką prie nedidelio upelio, radau lūpdažius. Tokius ryškiai raudonus permatomam plasmasiniam indely. Pagalvojau, kad faina, turėsiu savo pirmus lūpdažius. Nors dažytis buvo gerokai per anksti, visgi dar net į mokyklą nėjau. Tik jų pasilikti niekas neleido, mat nežinia, kieno jie buvo. Todėl nusprendžiau juos panaudoti kitam tikslui - dažiau akmenukus, buvusius prie upelio. Ir po to atsistojus grožėjausi savo raudonų akmenukų pakrante. :)