Yra labai gera darbe negirdėti telefono skambėjimo. Būna laikotarpių, kai jis įkyriai skamba kas kelias minutes ir blaško dėmesį. Bet jau nuo praeitos savaitės pradžios galiu pasimėgauti ramybe darbe. Mano vykdomų projektų užsakovams atjungė telefoną. :P Pasirodo galima pamiršti už jį susimokėt. O gal tai ženklas jiems, kad mane reik rečiau trukdyt. ;) Dar belieka, kad internetą atjungtų ir net laiškas su manim negalės susisiekt. Tik su juo ne taip paprasta. Aš pati kartais pamirštu kokį mėnesį sumokėti už internetą, bet niekas neskuba man jo atjungt. O turbūt jei ir atjungtų, labai nepasigesčiau. ;)

Paskutiniu metu nieko nerašiau, o nerašiau daugiausia todėl, kad darbe atsirado galybė visokiausio darbo. Na taip, dažniausiai ką nors parašydavau per arbatos pertraukėlę darbe. :) O dabar tos pertraukėlės tokios, kad ir pačią arbatą geriu žiūrėdama į monitorių ir kita ranka lėtai maigydama klaviatūrą. Projektą gavau neprastą… Ir ne tik dėl darbo apimčių. Jei anksčiau galėdavai per dieną padaryt kokią visiškai veikiančią formą ir pasigrožėti tuo, kas gavosi, tai dabar prie vienos ir tos pačios formos sėdi antrą savaitę ir dar nematai galo. Struktūrų subtilybės…Kartais šmėsteli mintis, kad vartotojai mane prakeiks. Pasižiūrėjus į duomenų įvedimo formą grandiozinės lentelės pavidalu, su 11 mygtukų, 9 įvedimo laukais ir kas geriausia - 5 hierarchiniais pasirinkimais, darosi kraupoka. Dar reiktų paminėt visokius duomenų filtravimus ir kitokius “navarotus”. Ir net sumažinus tekstų dydžius ir viską labai optimizavus, vistiek visas tas grožis nelabai telpa į vieną langą. Na… bet kadangi man jau antrą kartą sako, kad sugebu viską pateikti labai supaprastintai ir suprantama vartotojams forma, tai reik tikėtis, kad ir dabar taip bus. Visgi artimiausias mėnesis žada būt įtemptas. Bet dar pamatysim, kas iš to gausis. O kolkas - arbatos pertraukėlė jau baigės. ;)

Tik spėji apsidžiaugti, kad tau darbe niekas neskambina ir jau po kelių minučių suskamba telefonas. Kolegė atsiliepia ir šiek tiek nustebus perjungia skambutį man. Pagalvoju, kad prisišnekėjau, ir tuoj gausiu pastebėjimų, kas blogai mano programoje, kurią pirmadienį įdėjo į internetą. Bet apsirikau. O skambina kažkoks vaikinas. Pareiškia, kad jis yra iš tokios ir tokios kompanijos ir paklausia, ar šneka su tuo, su kuo ir norėjo. Gavęs teigiamą atsakymą, klausia, ar aš jam neskambinau dėl tokio ir tokio projekto. Tik kad aš net nežinau, kas tai per projektas.  :) O jis šventai įsitikinęs, kad aš jam skambinau. Darosi įdomu. Žino mano telefoną, vardą ir pavardę, nors aš su jais niekada neturėjau jokių reikalų. Galų gale pavyksta jį įtikinti, kad atmintim nesiskundžiu ir niekada jam neskambinau. Tada gaunu kitą klausimą - “tai kas man skambino?” Nu sorry, bet aš ne ekstrasensė. :)

Jei prieš keletą metų manęs kas būtų paklausęs, kokia mano mėgstamiausia spalva, tikriausiai nedvejodama būčiau atsakius, kad juoda. Bet didysis juodumo periodas jau seniai praėjo ir dabar mano spalvų paletė smarkiai prasiplėtė. Norint atsakyti į tą patį klausimą reiktų dar pasukti galvą, bet matyt šiuo metu dominuoja mėlyna spalva.

Prisiminus mano paskutinį projektą darbe išlenda šiokia tokia šypsena. Šį kartą visą projektą reikėjo daryti praktiškai nuo nulio, tad neapsieita ir be dizaino pasirinkimo. Kadangi tai nebuvo didžiulės svarbos projektas, dizaineriai net neketino kurti kažko naujo. Na bet gavau šiokį tokį variantą iš panašaus dydžio projektėlio, kurį tik reikėjo pritaikyti sau. Kas keisčiausia, kad jis buvo smarkiai ne mano skonio. Na bent jau gerai, kad jis buvo visai paprastutis, be visokiausių įmantrybių. Bet jau spalvos… Nuo murzinai geltonos iki rudai oranžinės.

Po pirmojo projekto pristatymo pasidariau kūrybinę pertraukėlę ir pakeičiau visas spalvas. Nauja paletė susidarė iš švelniai mėlynų atspalvių su keletu žalsvos spalvos elementų. Aišku prieš tai išsisaugojau ir seną versiją, jei kartais šita visiems labai nepatiktų. Užtad dirbti iš kart maloniau ir akių taip nerėžia. Taigi pristatinėjant antrą projekto versiją buvo smalsu, kaip klientai (o ir vadovybė) reaguos į tokį pasikeitimą. Ir ką jūs manot, nebuvo nei vieno komentaro. :) Net nežinau, ar kurio nors galvoje sukirbėjo mintis - “o ar šita aplikacija prieš pora savaičių nebuvo oranžinė?” Et, tas savivaliavimas. O gal… pavasaris? ;)

Eilinis pirmadienis, kol kas niekuo neišsiskiriantis. Ne toks savotiškas kaip prieš savaitę, kai tik grįžus po atostogų ryte radau penkias plyteles šokolado, per pietus gavau vardinį firmos puodelį, o paskambinę klientai už klaidos ištaisymą žadėjo atnešti gėlių. Niekas nenulūžo, nesugedo, panikos kupinų skambučių irgi nebuvo. Visi lyg ir suprato, kad manęs negalima nervinti.

O šiaip, jaučiuosi tapusi labai universalia darbuotoja. Nors darbo sutartyje ir aiškiai parašytos pareigos – programuotoja, bet iš esmės mano galymybės beveik neribotos. :) Be įprasto programavimo dar teko rašyti vartotojo (ir kitokius) vadovus, tvarkyti kitokius projektų dokumentus, netgi padirbėti keleta dienų testuotoja. Taip pat pačiai susiprojektuoti tai, ką reikia suprogramuoti ir bandyti telefonu išaiškinti į paniką puolusiam vartotojui, kad techninės pagalbos (taip pat ir psichologinės) mes deja neteikiame…

Taigi beveik pabaigus paskutinį programavimo darbelį gavau naują „pasiūlymą“ - rašyti projektą. Hm, gal iš kart pereiti prie sistemų analitikės pareigų? Girdėjau tokią mintį, kad man tiktų. Bet gal visgi aš pirma pabandysiu, o tada ir pažiūrėsim. Juk vien perskaityt tą 300psl projekto specifikaciją reikėjo šiokių tokių pastangų. Nors visgi kai priėmė į darbą, tai taip ir sakė – mums reikia moters, nes tik ji sugeba vienu metu daryti keliolika darbų. ;)

Kartais taip lengva susimaut…
Nors imk ir nusišauk.
…arba lauk pasekmių.

Galbūt galima būtų suversti kaltę dėl nesėkmingos dienos pirmadieniui, tik kad (deja) šiandien antradienis. Iš tiesų, tai tikriausiai vienintelė tokia nesėkminga diena darbe buvo kažkada pirmo projekto pabaigoje. Na, gal ir nereik norėt, kad visada gerai sektųsi.

Šiandien gavau naują darbą. Net juokinga. :) Dėl terminų net nėra ką šnekėt - dvi savaitės. Hm hm, na per porą mėnesių bus. Jau pripratau į tai daug dėmesio nekreipti, vis tiek tie terminai išsiplečia iki realaus laiko. Per galva nepersiversi. Bet jau darbas… Jau buvau apsidžiaugus, kad nuo Delphi pagaliau pereisiu prie Java. Nugi pasiilgus buvau. Bet daryti bus ką, ypač kai reikia prieš darymą gerai ištyrinėti svetimą kodą ir atspėti, ką jie nori, kad tu padarytum. Na bet nauji projektai gerai. Blogiau, kai seni neduoda ramybės. Tyla prieš audrą. Viskas buvo tiesiog puiku, kol neprasidėjo nesklandumai. Ir kas blogiausia, iš kart su abiem programom. Gal belieka pasiguosti, kad ne su visom trim. Tad iki šešių vakaro nebuvo nei vienos laisvos minutės. Būčiau sėdėjus ir ilgiau, bet negi dabar praleisiu krepšinio rungtynes. :) Bet ryt tikriausiai laukia ne ką mažiau darbo. Jei viskas klostysis pagal mano planą, gal prasisuksiu. Kitaip situacija gali būt labai komplikuota.

Pagalvojau, kad labai juokinga, kai per pietų pertrauką tave bando kabinti mažiausiai dešimt metų už tave vyresnis tipas. :) Taip taip, kurgi ne, reik būti realistams. Jau geriau nuveiktų ką nors naudingo, ar bent jau - įmanomo.

Net važiuojant autobusu namo paėmė juokas. Sėdi toks gražus ilgaplaukis bičas visai netoliese. Juoda apranga, garbanoti plaukai… Dar ne taip seniai būtų seilė nuvarvėjus. Dabar kažkaip nesukėlė jokių emocijų. Tiesą pasakius - nesistebiu. :) Kartais tavęs jau niekas nebestebina.

Dabar turėtų būti kokia nors baisi išvada, maždaug: koks blogas gyvenimas ir žiaurus pasaulis. Ne, tiesiog kartais būna sunkių dienų. ;)