Dažniausiai labai atsargiai reaguoju į pačias populiariausias knygas, taip vadinamas bestseleriais. Kartais pats šis faktas netgi truputį atbaido jas skaityti. Prisimenu kad ir tą patį Alchemiką, kurį perskaičiau daugiau iš smalsumo ir kuris tikrai nepaliko įspūdžio. Gal daugiausia todėl, kad pačią pagrindinę knygos mintį jau buvau skaičius kitame kūrinyje.  Apie Stephenie Meyer Saulėlydžio seriją irgi buvau girdėjus begalę gerų atsiliepimų, o prieš mėnesį kaip tik reikėjo kokios nors lengvos knygos atsipalaidavimui, apie kurią nereikėtų per daug galvoti. Taigi nusprendžiau šitą seriją perskaityti.

Galiu pasakyti, kad pirma knyga, savo žanro ribose, man visai patiko. Tokia labai įtraukianti ir graži, apie neįtikėtiną meilės istoriją ir visas paaugliškas kvailystes. Na tokią gali tikrai skaityti tamsiais žiemos vakarais (arba naktimis), nes kartais negali atsitraukti, norėdamas sužinoti, kas bus toliau. Į tokią knygą tikrai galima lengvai įsijausti, tad nenuostabu, kad įveiki ją per kokias porą dienų.

Tačiau mano kuklia nuomone, ši istorija galėjo baigtis sulik paskutiniu pirmos knygos puslapiu. Taip gražiai, intriguojančiai ir romantiškai. Bet deja nesibaigė. Kiek pastebėjau, visos dalys parašytos bendru principu - vienas didelis įvykis (dažniausiai kažkoks vampyrų susidūrimas) ir ilgas laiko tempimas. Na bet antra ir trečia dalys dar buvo visai nieko, jei neminėčiau tų smarkiai įgrisusių veikėjų pokalbių. - Tu mane myli?  - Taip. - Tikrai myli? - Taip. - O kodėl..?

Bet ketvirta dalis tikrai viską sugadino. Kur dingo ta graži knygos atmosfera? Juk tai turėjo būti paaugliška fantastinė vampyrų meilės istorija. Tai kokio velnio reikėjo painioti į ją suaugusiųjų reikalus ir scenas, kurios labiau tiktų Stephen King romanams. Apie springimą kraujais ir lūžtančius kaulus aš galiu pasiskaityti ir kitur. Ir šiaip, jeigu iš pradžių ši istorija turėjo tam tikrą dvasią ir gražios paauglystės atmosferą, tai paskutinėje dalyje atrodė, kad du pagrindiniai herojai daugiau nieko neveikia, išskyrus užsiminėjimą seksu. Pabaiga irgi visai neintriguojanti, visiems viskas buvo gerai ir visi ilgai ir laimingai gyveno. Pabaiga tinkama pasakoms, bet pasakos bent jau turi kažkokią mintį. O kokia mintis čia? Kad paaugliams dėl meilės reikia žudytis, o po to prisidaryti vaikų? Ypač kai ši knyga tokiai auditorijai ir skirta.

Kas liečia knygos ekranizacijas - tikras laiko gaišimas. Tai buvo vieni iš nedaugelio filmų, kai aš neatsispyriau pagundai kai kurias scenas tiesiog prasukti. Be to, girdėjau, kad autorė buvo pradėjusi rašyti penktą knygą. Ką ten dar rašyti? Na suprantama, vampyrai nemirtingi, tai realiai galima būtų kurti istorijas be galo, bet gal tada geriau tiesiog kurti komiksus?  Galiu tik pasakyti, kad daugiau šios autorės knygų matyt neskaitysiu, nes ta gražiai prasidėjusi istorija dabar atrodo nebe tokia ir graži.

Kiek daug dabar priimamų sprendimų yra atėję iš vaikystės, kuomet kiekviena išgyventa situacija įsirėždavo giliai į pasamonę ir palikdavo ten žymų pėdsaką. Daug svajonių, baimių, vilčių ir nusivylimo. Daug ilgesio… Kad ir kas gero ar blogo ten būtų nutikę, tai gali veikti pasirinkimus metų metus ir apie tai net nesusimąstysi. Visos tos akimirkos dažnai būna seniai užmirštos arba giliai paslėptos, o bandyti jas iškrapštyti ir ištraukti į dienos šviesą ne visada norisi. Save perlaužti labai sunku, o kartais ir nelabai įmanoma. Bet jeigu pažvelgsi gerokai giliau, gali atrasti atsakymų į daugybę klausimų, prasidedančiu tuo įkyriu žodžiu “kodėl”. Tik dažnai vien nuo tų atsakymų tau nelabai palengvėja.

Ko labai nemėgstu, tai pykti. Bet kartais pasidaro taip pikta, kad net iki skausmo sugniaužti kumščiai ir drastiškos mintys savijautos nepagerina. Žmonės yra egoistai, nuolatos ieškantys dalelės naudos sau. Ir nenueisi ir jiems į kaktą nepabaksnosi. Nebandysi jiems nieko įrodinėt - tai vis tiek nepadės. Kiek kartų turėtum nusivilti, kad nustotum tikėtis? O kiek kartu iki tol, kol tau pasidarytų nebesvarbu? Visada gaudavau, ko norėjau, išskyrus tai… ko norėjau. Turbūt todėl, kad visi aplinkui mano žinantys geriau, ko tau iš tiesų reikia. Kaip ir vaikystėje, beje.
Nejučia negalėjau nenusišypsoti. Ta pačia šypsena, kuria nebetikiu.

Tai buvo sena istorija, kurią jau ne vienam esu pasakojusi. O istorija prasidėjo prieš dešimt metų vieną gražią pavasario dieną Klaipėdoje, kuomet susipažinau su tokiu užsieniečiu vaikinu, mėgdavusiu daug keliauti. Pabuvo jis Lietuvoje keletą mėnesių ir išvažiavo į kažkurią kitą šalį. O mes vis kas kažkiek laiko susirašydavom elektroniniais laiškais. Atrodo istorija niekuo neypatinga, bet visgi, kaip dabar prisimenu, paskutinį laišką gavau maždaug prieš septynis metus. Laiškas buvo gana trumpas ir paskutiniame sakinyje jis užsiminė, kad būtinai parašys po keletos dienų. Tačiau taip ir neparašė. Turėjau netgi du skirtingus jo elektroninio pašto adresus, tad po kelių mėnesių pabandžiau parašyti pati, bet laiškai sugrįžo su pranešimu, kad adresato pašto dėžutė pilna. Šiais laikais su dabartinėm dėžučių talpom tai aišku atrodo šiek tiek juokinga. Rašyti aš bandžiau ir dar keletą kartų, iki kol galiausiai laiškai sugrįžo su antrašte, kad tokios pašto dėžutės jau nebeegzistuoja.

Kažkaip tada apėmė mane keistas jausmas. Buvo naivu galvoti, kad jis nusprendė nebesinaudoti kompiuteriais, tad iš pradžių mintys sukosi apie tai, jog gal kažkas atsitiko. Bet tai sužinoti buvo praktiškai neįmanoma. Netgi naudojantis visagaliu internetu, surasti žmogų, kurio vardas ir pavardė sutampa su dar keliasdešimt žmonių visame pasaulyje ir dar kažkuom gana įžymiu, yra tikrai sudėtinga. Ypač kai baigiasi google paieškos rezultatai ir supranti, kad nieko neaptikai. Tad tai taip ir liko neišsiaiškinta, nors kokį kartą per metus jį prisimindavau ir paieškas atnaujindavau. Aišku nesėkmingai.

Vis dėlto visai neseniai eilinį kartą surinkus paieškos tekstą buvau maloniai šokiruota. Visai nesitikėdama aš jį pagaliau suradau - tiesiog atpažinau iš nuotraukos. Keista, kaip per dešimt metų žmonės gali visai nepasikeisti. Nepasikeisti tik iš išvaizdos. Kai parašiau laišką ir gavau atsakymą, supratau, kad visgi praėjo labai daug laiko ir bendrauti nebėra apie ką. O gal kaip tik, visko galima būtų papasakoti net per daug, todėl neaišku, kuom reikėtų pradėti ir kuo pabaigti. Taigi dabar guliu ir galvoju, kiek dar vaikystės draugų lieka pamiršti, kai laikas taip greitai bėga ir gyvenimas nestovi vietoje. Tik aš žmonių kažkodėl nepamirštu. Net jei ir turėčiau.

Patinka man ši žiemos diena. Turbūt todėl, kad jos nemėgstu. Taigi guliu šįryt su karštos arbatos puodeliu ir laptopu ant kelių, mintyse keiksnodama interneto laidą, kuris yra per trumpas kad jo užtektų iki pat lovos. Džiaugiuosi, kad nereikia eiti į universitetą ir galima skirti laiko nuveikti kažką naudingo, pavyzdžiui pasimokyti ar parašyti keletą laiškų. Pastebėjau, kad dabar rašau daugiau laiškų, nei gaunu atsakymų. Iš to galima būtų padaryti klaidingą prielaidą, kad esu visai neužsiemusi mergina, o gal tiesiog turinti daug ką papasakoti.

Vis tiek man visada labiau patiko rašyti realius laiškus ant popieriaus. Kai buvau visai maža, tokius paskubom parašytus laiškelius slėpdavau įvairiose adresatams žinomose vietose: medžio drėvėse ar mokyklos sienų plyšiuose. Ir kasdien eidavau patikrinti ne tik ar laiškas buvo surastas, bet ir ar neatsirado naujas vokelis adresuotas man. Buvau laukinukė, kuri didžiąją vaikystės dalį praleisdavo bandydama įsirobšti į medžių viršūnes, laipiojo tvorom ir namų stogais ir visaip kitaip papildydavo adrenalino trūkumą. Tad tokie kasdieniški daiktai kaip pašto dėžutės nelabai domino, išskyrus tuos atvejus, kai susirašinėdavau su kažkuom, kas gyveno gerokai toliau, nei kelių kilometrų spinduliu. Tada kaskart grįžus iš mokyklos visų pirma patikrindavau pašto dėžutę. Rakto nuo jos niekada neturėjau, bet jo man ir nereikėjo. Pasinaudodavau savo mažuoju piršteliu ir iškrapštydavau visus ten laukančius laiškus. Tas nuolatinis jų laukimas savotiškai intriguodavo.

Internetas vėliau viską gerokai pakoregavo. Įprastų laiškų daugiau nebegaunu, o ir pati dažniausiai jų neberašau. Aišku būna išimčių, kai ką nors nustebinu baltu kvepiančiu vokeliu, tačiau tas nustebimas nebūtinai būna teigiamas. Juk kam to reikia, jei viską galima padaryti daug paprasčiau. Tad buvo keletas laiškų, kurių aš taip ir neišsiunčiau ir kurie po kiek laiko smulkiomis dalimis atsidurdavo šiukšlių dėžėje. Tai tokia mažytė kaina už technologijų pažangą.

Buvau labai rimtai nusiteikusi naujais metais su nauja nuotaika ir šviežiom mintim vėl prisėsti prie rašymo, bet kai jau prisėdau, tai paaiškėjo, kad ir metai nebenauji ir minčių susikaupė daugiau, nei turėtų. Vienu metu net buvo kilusi mintis, kad reikia atsisakyti šito blog’o, nes jam tiesiog nebelieka laiko. Po to pagalvojau, kad nėra ko čia savęs apgaudinėti ir teisintis laiko trūkumu - labai norint, visada jo galima atrasti. Tuo labiau, negaliu leisti kad per porą metų surašyti minčių srautai taip paprastai būtų ištrinti be pėdsako. Juk kartais taip smagu paskaityti ką nors seno, kas nors ir trumpam atgaivina prisiminimus ir sukelia šypseną. Be to, visai netikėtai įgavau naujo įkvėpimo ir į daug ką pradėjau žiūrėti truputį kitaip. Turbūt derėtų dėl to padėkoti porai žmonių.

Paskutiniu metu viskas įgauna gana didelį pagreitį. Galva perpildyta minčių, planų ir įvairių įdėjų, o norėdama nieko nepamiršti turbūt turėčiau pradėti darytis sąrašiukus. :) Tiesa, dar niekaip nepriprantu, jog šiuo metu gyvenu Danijoje. Keista, kad nereikia eiti į darbą, kad namie nebėgioja katinai, kad dažnai turiu persiorientuoti ir šnekėti angliškai, be to skirti nemažai laiko laiškų rašymui. Juk visgi neparašysi vieno šabloninio laiško su įspūdžiais ir nepasiųsi visiems iš eilės. :) Užtad vėlyvi žiemos vakarai tam būna ir skirti, kai po visų dienos įspūdžių su puodeliu arbatos galima patogiai įsitaisyti prie laptopo. Pasirodo viskas čia nėra jau taip baisu ir sudėtinga, kaip įsivaizdavau. Toli gražu… teigiamų emocijų tikrai netrūksta. Gal tai netgi bus dar vieno naujo periodo pradžia.

Paskutiniu metu kur tik paskaitau naujienas ar forumus, visur pilna kliedesių apie neva 2012 metų gruodžio 21 įvyksančią pasaulio pabaigą. Dėl jos jau apturėjau diskusijų ne su vienu pažįstamų bei kolega darbe, tik va niekaip nesuprantu, kam čia taip naudinga skleisti šituos marazmus. Suprasčiau, jei tai būtų kokia nauja kažkam į galvą šovusi ir pagreitį įgijusi mintis, bet gi tų “pasaulio pabaigų” pranašysčių jau buvo ne viena. Net aš prisimenu panašius kliedesius prieš sutinkant 2000 metus, kai taip pat buvo tikimąsi kažkokių antgamtinių jėgų pagalbos. Ne veltui pasakiau pagalbos - juk žmones pasirodo taip žavi mintis apie apokalipsę, kad jie nepaliauja kurti naujų pranašysčių vos tik kuri nors iš pastarųjų pamiršta materealizuotis. O ir kai kurie prognozuojami apokalipsės scenarijai labiau tinkami gąsdinti vaikus, o ne diskusijoms. Ypač tokios istorijos kaip Nibiru planeta, kuri priartės prie Žemės, o joje gyvenantys milžinai pasinaudos proga nugvelbti šiek tiek aukso. Bent kiek fiziką nusimanantys ar astronomijos žinių turintys žmonės turėtų suprast, kad tai tiesiog neįmanoma. Apie gana lėkštą šios istorijos turinį neverta net kalbėt.

O ir kas čia per stebuklas ta pasaulio pabaiga? Na, aišku žiūrint, kaip ją interpretuoti. Jeigu kalbėti apie šios planetos pabaigą, tai ji tikrai greit neateis. Saulė dar turi pakankamai kuro, kad šviestų daug metų į priekį, o ir kitų kataklizmų šiame gana ramiame Visatos kampelyje artimiausiu metu nepanašu, kad bus. Jeigu pasaulio pabaigą tapatinti su žmonijos nušlavimu nuo žemės paviršiaus, tai nematau čia nieko stebėtino. Žemės istorijoje tai jau vyko ne kartą ir ne du, kai po kokios nors katastrofos išnykdavo didžioji dalis gyvūnijos. Taigi nėra priežasčių tam ir vėl nepasikartoti. Kuo gi jau mes skiriamės? Tik viena gyvūnų rūšis, kuriai anksčiau ar vėliau irgi lemta išnykti. Bet mes juk vieninteliai esame protingi, pasakysit. Kažkaip dažnai tai akcentuoja tie, kurių gyvenimo tikslai susideda iš poros primityviausių poreikių patenkinimo…

Tad kodėl gi reikėtų laukti (ar atvirkščiai - nelaukti) tokio visuotinio įvykio tam tikrą dieną? Galima pagalvoti, kad gamta yra nusistačiusi grafiką, kada čia vėl reikėtų paleisti į žemę kokį asteroidą ar smarkų radioktyviųjų spindulių saulės blyksnį. Ar šitą datą reikėtų apsibraukti kalendoriuje ir pasistengti iki jos suspėti nuveikti kuo daugiau? Tokiu atveju, kiekvieną dieną reikėtų stengtis taip elgtis, nes jau atsikėlęs ryte tu rizikuoji sulaukti savosios “pasaulio pabaigos”. Tikrai nepalyginamai didesnė tikimybė, kad užsimuši važiuodamas mašina į darbą, nei kad tau ant galvos nukris meteoritas. Na bet aišku, masiniai neramumai juk žymiai įdomiau. :) Kas keisčiausia, kad beveik visada žinodami, kad greitai mirs, žmonės pradeda skambinti artimiesiems ir pasakoti, kaip baisiai jie juos myli. Lyg tai staiga būtų prisiminę - po velnių, šalia manęs buvo dar kažkas, ką aš kažkaip pamiršdavau pastebėti. O jiems dar reikia pasaulio pabaigų…

Kai manęs pasiklausęs vienas kolega pasakė pažadėt, kad 2012 12 21 nebus pasaulio pabaigos, ar jam pasakiau - pažadu. Tad visai nereikia susirinkti visų savo santaupų ir per tą laiką švaistytis jomis į kairę ir į dešinę. O visos pabaigos ateis tada, kai joms bus laikas ateiti, ir tikrai nepasiklaus mūsų, ar mums patinka šita data. Betkokiu atveju, kiekviena pabaiga yra kažko naujo pradžia. To ir linkiu.

Jau buvau visai primiršus, kad kažkada rašydavau blog’ą. Vasarą visai nebesinorėjo kompiuterio, lyg tai darbe man jo būtų ne gana. Bet vasara netruko praeit, o ir rugsėjis prabėgo nepastebimai. Pasakyčiau, kad atėjo ruduo, bet, pažiūrėjus pro langą, taip neatrodo. Negi ir šiais metais nebus gražaus rudens, kai gali pabėgioti parke po šiugždančius įvairiaspalvius medžių lapus.

Daug visko įvyko per tuos kelis mėnesius ir gero, ir nelabai. Bet blogų dalykų visai nebūtina prisiminti. Užtad pabaigiau bakalauro mokslus, pabuvojau Lenkijoj ir Švedijoj, įstojau į magistrantūrą, pakeičiau gyvenamąją aplinką ir nuveikiau dar krūvą dalykų, kurie nėra jau tokie labai reikšmingi, bet neabejotinai malonūs. Be visa to, žiūrint į ateitį, planuoju nuo vasario išvažiuoti pusmečiui į Daniją. O čia tai tikrai pakeisiu aplinką ir prisiminsiu, kas tas tikrasis studijavimo malonumas, nesirūpinant, kad reikia į darbą ir negalvojant, kaip čia dabar viską suspėti.

Nors visgi smagu turėti daug veiklos. Tas pats popierizmų tvarkymas kartais būna visai malonus. Pajauti, kad tikrai vyksta kažkokie pokyčia, neleidžiantys tau nuobodžiauti ir užsiimti bereikalinga veikla. Kartais per dieną taip visur prisibėgioju, kad vakare grįžus net katinų šėliojimai ir peštynės ima erzinti. Užtad greitai galėsiu sau leisti kaip reikiant pailsėt - nuo naujų metų aš atostogauju. ;)