Nors šią knygą perskaičiau jau prieš kelis mėnesius, bet dar nespėjau pasidalinti įspūdžiais. Iš tiesų, tai buvo ilgiausiai mano skaityta knyga, jeigu ją galima būtų taip apibūdinti. Juk iš tiesų, tai visos septynios knygos, kuriose aprašyta viena istorija. Pirmas keturias lietuviškai išverstas dalis perskaičiau dar mokykloje ir nekantriai laukiau pasirodant kitų. Tačiau, kadangi taip ir nesulaukiau, nusprendžiau skaityti originalo kalba. Kadangi jau buvo praėję nemažai  laiko, be to buvau pripratus prie lietuviško vertimo, tai vėl pradėjau nuo pirmos knygos ir tikrai nepasigailėjau. Šios istorijos pasaulis mane tikrai sužavėjo.

Man iš tiesų galima sakyti pasisekė, nes iš karto rankose turėjau visas septynias knygas. Juk nuo pirmos iki paskutinės knygos išleidimo praėjo daugiau nei trisdešimt metų. Tikiu, kad fanams galėjo šiek tiek įgristi laukti jos pabaigos, ypač, kai baisiai smalsu, kas bus toliau. Kadangi esu perskaičius nemažai King’o kūrybos, tai ši serija man pasirodė labai išskirtinė. Joje mažai siaubo, daugiau fantastikos, galima rasti užuominų į daugybę jo rašytų knygų - tiesiog istorija kartais persipina su kitų knygų personažais ir įvykiais. Veiksmas visiškai nenuspėjamas, o kuriamas pasaulis labai įtraukiantis.

Pagrindinis istorijos herojus yra šaulys Rolandas, kuris gyvena visai kitokiam pasaulyje, nei tas, kurį mes įpratę matyti. Tas pasaulis šiek tiek primena mūsiškį senais laikais, bet jis pilnas magijos ir savų taisyklių. Rolando tikslas yra pasiekti tamsųjį bokštą, kuris yra tarsi visatos centras, jungiantis visus paralelinius pasaulius. Bokštas stovi kažkur toli raudonų rožių lauke, o per jį eina šeši spinduliai, laikantys visą visatą. Siekdamas savo tikslo, Rolandas turi daug ką patirtį ir dar daugiau paaukoti. Tik ar pasieks jis bokštą? O jei pasieks, ką jis ras užlipęs į viršutinį kambarį?

Jeigu pereiti prie vertinimo, tai geriausios man pasirodė pirmos keturios knygos. Gal todėl, kad į jas buvau labiausiai įsigilinus, o gal tiesiog jose buvo labai daug veiksmo ir įvykiai rutuliojosi su dideliu pagreičiu. Vėlesnėse knygose kažko pasigedau, o kai kurie epizodai atrodė beprasmiai, bet net ir tai netrukdė versti puslapį po puslapio ir dažnai skaitant praleisti visą vakarą. Apie istorijos pabaigą jau anksčiau buvau skaičius nemažai neigiamų atsiliepimų. Net ne neigiamų, labiau isteriškų, su mintim, kaip galima šitaip pabaigti tokią gražią istoriją. Taigi ir man buvo baisiai smalsu, kaip gi ten viskas baigsis. O pabaiga man iš ties patiko. Netgi manau, kad vertinant knygos atmosferą, ji yra tiesiog idealiai tinkama. Įprasta laiminga ir melodramiška pabaiga tikrai neturėtų tokio efekto, o tikroji mano nuomone išsako vieną iš knygos idėjų - “life is a journey, not a destination”.

Pasirodo aš jau beveik du mėnesius klaidžioju Danijoje, tai pats laikas parašyti keletą mini-reportažų. Kiek teko matyti daniškos gamtos, tai ji iš tiesų nelabai įspūdinga. Aišku derėtų paminėti, kad kol kas viskas, ką aš mačiau, buvo sniegu padengti laukai, bet vis dėl to lygumos nėra tas peizažas, kuris mane labai trauktų. Užtad jūra - kitas reikalas. Spalvotom kriauklėm nusėtos pakrantės taip ir traukia dar kartą prie jos sugrįžti, o žvarbus vėjas, taršantis plaukus ir stingdantis rankas, suteikia jai dar daugiau žavesio. Iš ties, jūros čia yra daugiau, nei aš pratusi matyti, ir ji tikrai nuostabi.

Pilna gyvybės

…ir mirties

…užburianti savo galia

…ir ramybe

…laukinėm pakrantėm

…ir pasakiškom spalvom

“9:22, Personal note: When I was a little kid, my mother told me not to stare into the sun. So once, when I was six, I did. At first, the brightness was overwhelming, but I have seen that before, I kept looking, forcing myself not to blink. And then the brightness began to dissolve. My pupils shrunk to pinholes and everything came into focus. And for a moment I understood…”

“12:50, press Return…” 

- Pi (1998)

Dažniausiai labai atsargiai reaguoju į pačias populiariausias knygas, taip vadinamas bestseleriais. Kartais pats šis faktas netgi truputį atbaido jas skaityti. Prisimenu kad ir tą patį Alchemiką, kurį perskaičiau daugiau iš smalsumo ir kuris tikrai nepaliko įspūdžio. Gal daugiausia todėl, kad pačią pagrindinę knygos mintį jau buvau skaičius kitame kūrinyje.  Apie Stephenie Meyer Saulėlydžio seriją irgi buvau girdėjus begalę gerų atsiliepimų, o prieš mėnesį kaip tik reikėjo kokios nors lengvos knygos atsipalaidavimui, apie kurią nereikėtų per daug galvoti. Taigi nusprendžiau šitą seriją perskaityti.

Galiu pasakyti, kad pirma knyga, savo žanro ribose, man visai patiko. Tokia labai įtraukianti ir graži, apie neįtikėtiną meilės istoriją ir visas paaugliškas kvailystes. Na tokią gali tikrai skaityti tamsiais žiemos vakarais (arba naktimis), nes kartais negali atsitraukti, norėdamas sužinoti, kas bus toliau. Į tokią knygą tikrai galima lengvai įsijausti, tad nenuostabu, kad įveiki ją per kokias porą dienų.

Tačiau mano kuklia nuomone, ši istorija galėjo baigtis sulik paskutiniu pirmos knygos puslapiu. Taip gražiai, intriguojančiai ir romantiškai. Bet deja nesibaigė. Kiek pastebėjau, visos dalys parašytos bendru principu - vienas didelis įvykis (dažniausiai kažkoks vampyrų susidūrimas) ir ilgas laiko tempimas. Na bet antra ir trečia dalys dar buvo visai nieko, jei neminėčiau tų smarkiai įgrisusių veikėjų pokalbių. - Tu mane myli?  - Taip. - Tikrai myli? - Taip. - O kodėl..?

Bet ketvirta dalis tikrai viską sugadino. Kur dingo ta graži knygos atmosfera? Juk tai turėjo būti paaugliška fantastinė vampyrų meilės istorija. Tai kokio velnio reikėjo painioti į ją suaugusiųjų reikalus ir scenas, kurios labiau tiktų Stephen King romanams. Apie springimą kraujais ir lūžtančius kaulus aš galiu pasiskaityti ir kitur. Ir šiaip, jeigu iš pradžių ši istorija turėjo tam tikrą dvasią ir gražios paauglystės atmosferą, tai paskutinėje dalyje atrodė, kad du pagrindiniai herojai daugiau nieko neveikia, išskyrus užsiminėjimą seksu. Pabaiga irgi visai neintriguojanti, visiems viskas buvo gerai ir visi ilgai ir laimingai gyveno. Pabaiga tinkama pasakoms, bet pasakos bent jau turi kažkokią mintį. O kokia mintis čia? Kad paaugliams dėl meilės reikia žudytis, o po to prisidaryti vaikų? Ypač kai ši knyga tokiai auditorijai ir skirta.

Kas liečia knygos ekranizacijas - tikras laiko gaišimas. Tai buvo vieni iš nedaugelio filmų, kai aš neatsispyriau pagundai kai kurias scenas tiesiog prasukti. Be to, girdėjau, kad autorė buvo pradėjusi rašyti penktą knygą. Ką ten dar rašyti? Na suprantama, vampyrai nemirtingi, tai realiai galima būtų kurti istorijas be galo, bet gal tada geriau tiesiog kurti komiksus?  Galiu tik pasakyti, kad daugiau šios autorės knygų matyt neskaitysiu, nes ta gražiai prasidėjusi istorija dabar atrodo nebe tokia ir graži.

Kiek daug dabar priimamų sprendimų yra atėję iš vaikystės, kuomet kiekviena išgyventa situacija įsirėždavo giliai į pasamonę ir palikdavo ten žymų pėdsaką. Daug svajonių, baimių, vilčių ir nusivylimo. Daug ilgesio… Kad ir kas gero ar blogo ten būtų nutikę, tai gali veikti pasirinkimus metų metus ir apie tai net nesusimąstysi. Visos tos akimirkos dažnai būna seniai užmirštos arba giliai paslėptos, o bandyti jas iškrapštyti ir ištraukti į dienos šviesą ne visada norisi. Save perlaužti labai sunku, o kartais ir nelabai įmanoma. Bet jeigu pažvelgsi gerokai giliau, gali atrasti atsakymų į daugybę klausimų, prasidedančiu tuo įkyriu žodžiu “kodėl”. Tik dažnai vien nuo tų atsakymų tau nelabai palengvėja.

Ko labai nemėgstu, tai pykti. Bet kartais pasidaro taip pikta, kad net iki skausmo sugniaužti kumščiai ir drastiškos mintys savijautos nepagerina. Žmonės yra egoistai, nuolatos ieškantys dalelės naudos sau. Ir nenueisi ir jiems į kaktą nepabaksnosi. Nebandysi jiems nieko įrodinėt - tai vis tiek nepadės. Kiek kartų turėtum nusivilti, kad nustotum tikėtis? O kiek kartu iki tol, kol tau pasidarytų nebesvarbu? Visada gaudavau, ko norėjau, išskyrus tai… ko norėjau. Turbūt todėl, kad visi aplinkui mano žinantys geriau, ko tau iš tiesų reikia. Kaip ir vaikystėje, beje.
Nejučia negalėjau nenusišypsoti. Ta pačia šypsena, kuria nebetikiu.

Tai buvo sena istorija, kurią jau ne vienam esu pasakojusi. O istorija prasidėjo prieš dešimt metų vieną gražią pavasario dieną Klaipėdoje, kuomet susipažinau su tokiu užsieniečiu vaikinu, mėgdavusiu daug keliauti. Pabuvo jis Lietuvoje keletą mėnesių ir išvažiavo į kažkurią kitą šalį. O mes vis kas kažkiek laiko susirašydavom elektroniniais laiškais. Atrodo istorija niekuo neypatinga, bet visgi, kaip dabar prisimenu, paskutinį laišką gavau maždaug prieš septynis metus. Laiškas buvo gana trumpas ir paskutiniame sakinyje jis užsiminė, kad būtinai parašys po keletos dienų. Tačiau taip ir neparašė. Turėjau netgi du skirtingus jo elektroninio pašto adresus, tad po kelių mėnesių pabandžiau parašyti pati, bet laiškai sugrįžo su pranešimu, kad adresato pašto dėžutė pilna. Šiais laikais su dabartinėm dėžučių talpom tai aišku atrodo šiek tiek juokinga. Rašyti aš bandžiau ir dar keletą kartų, iki kol galiausiai laiškai sugrįžo su antrašte, kad tokios pašto dėžutės jau nebeegzistuoja.

Kažkaip tada apėmė mane keistas jausmas. Buvo naivu galvoti, kad jis nusprendė nebesinaudoti kompiuteriais, tad iš pradžių mintys sukosi apie tai, jog gal kažkas atsitiko. Bet tai sužinoti buvo praktiškai neįmanoma. Netgi naudojantis visagaliu internetu, surasti žmogų, kurio vardas ir pavardė sutampa su dar keliasdešimt žmonių visame pasaulyje ir dar kažkuom gana įžymiu, yra tikrai sudėtinga. Ypač kai baigiasi google paieškos rezultatai ir supranti, kad nieko neaptikai. Tad tai taip ir liko neišsiaiškinta, nors kokį kartą per metus jį prisimindavau ir paieškas atnaujindavau. Aišku nesėkmingai.

Vis dėlto visai neseniai eilinį kartą surinkus paieškos tekstą buvau maloniai šokiruota. Visai nesitikėdama aš jį pagaliau suradau - tiesiog atpažinau iš nuotraukos. Keista, kaip per dešimt metų žmonės gali visai nepasikeisti. Nepasikeisti tik iš išvaizdos. Kai parašiau laišką ir gavau atsakymą, supratau, kad visgi praėjo labai daug laiko ir bendrauti nebėra apie ką. O gal kaip tik, visko galima būtų papasakoti net per daug, todėl neaišku, kuom reikėtų pradėti ir kuo pabaigti. Taigi dabar guliu ir galvoju, kiek dar vaikystės draugų lieka pamiršti, kai laikas taip greitai bėga ir gyvenimas nestovi vietoje. Tik aš žmonių kažkodėl nepamirštu. Net jei ir turėčiau.

Patinka man ši žiemos diena. Turbūt todėl, kad jos nemėgstu. Taigi guliu šįryt su karštos arbatos puodeliu ir laptopu ant kelių, mintyse keiksnodama interneto laidą, kuris yra per trumpas kad jo užtektų iki pat lovos. Džiaugiuosi, kad nereikia eiti į universitetą ir galima skirti laiko nuveikti kažką naudingo, pavyzdžiui pasimokyti ar parašyti keletą laiškų. Pastebėjau, kad dabar rašau daugiau laiškų, nei gaunu atsakymų. Iš to galima būtų padaryti klaidingą prielaidą, kad esu visai neužsiemusi mergina, o gal tiesiog turinti daug ką papasakoti.

Vis tiek man visada labiau patiko rašyti realius laiškus ant popieriaus. Kai buvau visai maža, tokius paskubom parašytus laiškelius slėpdavau įvairiose adresatams žinomose vietose: medžio drėvėse ar mokyklos sienų plyšiuose. Ir kasdien eidavau patikrinti ne tik ar laiškas buvo surastas, bet ir ar neatsirado naujas vokelis adresuotas man. Buvau laukinukė, kuri didžiąją vaikystės dalį praleisdavo bandydama įsirobšti į medžių viršūnes, laipiojo tvorom ir namų stogais ir visaip kitaip papildydavo adrenalino trūkumą. Tad tokie kasdieniški daiktai kaip pašto dėžutės nelabai domino, išskyrus tuos atvejus, kai susirašinėdavau su kažkuom, kas gyveno gerokai toliau, nei kelių kilometrų spinduliu. Tada kaskart grįžus iš mokyklos visų pirma patikrindavau pašto dėžutę. Rakto nuo jos niekada neturėjau, bet jo man ir nereikėjo. Pasinaudodavau savo mažuoju piršteliu ir iškrapštydavau visus ten laukančius laiškus. Tas nuolatinis jų laukimas savotiškai intriguodavo.

Internetas vėliau viską gerokai pakoregavo. Įprastų laiškų daugiau nebegaunu, o ir pati dažniausiai jų neberašau. Aišku būna išimčių, kai ką nors nustebinu baltu kvepiančiu vokeliu, tačiau tas nustebimas nebūtinai būna teigiamas. Juk kam to reikia, jei viską galima padaryti daug paprasčiau. Tad buvo keletas laiškų, kurių aš taip ir neišsiunčiau ir kurie po kiek laiko smulkiomis dalimis atsidurdavo šiukšlių dėžėje. Tai tokia mažytė kaina už technologijų pažangą.