Paskutiniu metu kartais pasijaučiu labai išsiblaškiusi. Išeinu iš darbo ir pakeliui prisimenu, kad ką nors palikau. Tai mobilų, tai šiaip kokius daiktus. Vakarais visai iš galvos išgaruoja, kad reik išvalyti katės tualetą. O ir šiaip mintys skrajoja kažkur toli. Ilgą laiką bandžiau susikaupti bakalaurinio darbo rašymui. Na bet vėlgi visai nebuvo įkvėpimo. Dabar jo jau po truputį atsiranda, tik kaip visada pradeda mažėti laiko. O atrodo galėčiau rašyt ir rašyt… Na bet visur už lango tiesiog kvepia pavasariu. O gal jau beveik ir vasara. Turbūt tos dvi savaitės netruks praeiti ir pagaliau galima bus pasidžiaugti ne tik šiltu oru, bet ir visišku atsipalaidavimu. Ar ne? ;)

Vis dažniau išgirstu klausimų, ką aš darysiu su savo kate, ar sterilizuosiu ar ne. Taip - sterilizuosiu. Kad nekiltų dar daugiau bereikalingų klausimų, paaiškinsiu kodėl. Galima būtų sakyti, kad sterilizuosiu todėl, kad tai padaryti mane įpareigoja pirkimo sutartis. Na taip, įpareigoja, bet jei ir neįpareigotų pasielgčiau taip pat.

Apskritai, laikausi nuomonės, kad veisti veislines kates turi tuom užsiimantys ir apie tai nusimanantys žmonės.  Kiek tenka pastebėt, dabar yra labai paplitęs toks “bizniukas”, ale nusiperki veislinį katiną (net nebūtinai su dokumentais) ir padarai iš jo fabrikėlį. Na gi kieno neviliotų mintis pasidaryti šiek tiek pinigėlių pardavinėjant kačiukus. O juk juos dar taip faina paniurkyti, kol mažiukai. Ir nesvarbu, ar sukergia su ta pačia veisle, ar ne, svarbu kačiukai panašūs. Tada galima parašyt, va čia tokios ir tokios veislės negrynaveisliai kačiukai, uždėti kainą per pus mažesnę nei veislynuose ir laukti pelno. Na sorry, ką reiškia negrynaveisliai? Yra arba veisliniai (atitinkantys veislės standartus), arba mišrūnai. Ir kai tokie “negrynaveisliai” užauga ir žmogus pastebi, kad jis nelabai panašus į tos veilės atstovą, jis labai nusivilia, o neretai tokie kačiukai atsiduria kaime pas močiutę.

Net jei aš ir nesterilizuočiau savo katės, įdomu, ką man reikėtų daryti, kai ji pradėtų rujoti? Grynaiveislį katiną aš kažin, ar rasčiau, o su betkuo kergti tai reikštų gaminti dar daugiau tų pačių mišrūnų, kurių ir taip pilni visi kiemai. Lietuvoje kas metus gyvūnų prieglaudose užmigdoma virš trijų tūkstančių kačių (maždaug 8 katės per dieną). Ir čia tik oficialiai pateikta statistika.  O kiek dar šlaistosi kiemuose… Kas čia per pasenęs požiūris, kad sterelizacija yra gyvūno kankinimas. O nuolatinis rujojančio gyvūno “laipiojimas sienomis” nėra jo kankinimas? Kai kurios katės gali rujoti kas dvi savaites, o per savo gyvenimą atsivesti iki 200 kačiukų. Žmonės irgi nesidaugina nuolatos, o juk galėtų kad ir kasmet. Tik va kažkodėl saugosi, o tie, kurie nebeplanuoja daugiau turėti vaikų, darosi atitinkamas operacijas. Tik kažkodėl žmonių kankinimu to niekas nevadina. Bet vat kokie vargšai tie gyvūnai… Užtad koks nuostabus žmonių pasiteisinimas - aš nekankinu gyvūno. Nors internete pilna skelbimų tema “katytė ieško draugo” ir dar daugiau skelbimų tema “dovanojami mišrūnai kačiukai”.

Aišku gamtoje niekas gyvūnu nesterelizuoja, bet kažkaip pamirštama tas faktas, kad gamtoje veikia natūrali atranka. Ir dažnai didžioji dalis palikuonių dėl jos neišgyvena. Kitaip bent jau kačių populiacija pradėtų didėti geometrine progresija. O anksčiau ką darydavo kaimuose su tais gimusiais kačiukais? Ne iš piršto laužti pasakojimai apie kišimus į maišą ir skandinimus. O koks stresas turi būti katei iš jos atėmus kątik gimusius kačiukus. Taip kad nereikia čia sapalioti apie gyvūno kankinimus. Kolkas neradau nei vieno svaraus argumento prieš sterilizaciją.

Juk savaitgaliais, o ypač ilgaisiais, nevalia sėdėti visą laiką namie, tad šio savaitgalio tikslas buvo aplankyti aukščiausią Lietuvos vietą. O ta aukščiausia vieta, pasirodo, yra Aukštojo kalnas. Labai originalus pavadinimas. :) Ilgą laiką aukščiausiu kalnu buvo laikomas Juozapinės kalnas, o vat pasirodo, kad ir jį aukščiu truputį lenkia kitas. Aišku čia mums visai pasisekė - abu kalnai yra toje pačioje aukštumoje vienas šalia kito. Na tu ir nepastebėk šitiek laiko, kad šalia esantis kalnas yra aukštesnis…
Taigi toli niekur nereikėjo važiuot - abi kalvos yra vos kilometras už Medininkų. Aišku pakeliui yra dar vienas gana įdomus objektas - Medininkų pilis. Na ką jau čia pilis - greičiau jos liekanos.

Iš pažiūros ji atrodo kaip didelis plotas žemės apjuostas siena, nors pažvelgus į senovinius piešinius, tai turėjo būti gana įdomi. Įėjimas į vidų, kaip nekeista, uždarytas. Na norint įeiti aišku nereikia pakelti sunkių nuleidžiamų vartų, ar lipti gerokai apirusiom plytom - yra paprastučiai maži varteliai. Tačiau iš pažiūros nieko “mirtinai” ypatingo viduj nepamatėm ir į vidų nesiveržėm. Nors buvo jaunimėlio, kurie neatsispyrė pagundai pasivaikščiot anapus sienos.

Geriausia yra tai, kad aplink visą pilį yra takelis, kuriuo praėjus galima apžiūreti ją iš visų pusių ir beabejo - padaryti keletą kadrų. :) Kažkur internete teko skaityti, kad ši pilis bus kažkiek rekonstruojama. Tai gal po kiek laiko ir į vidų galima bus laisvai patekti, o gal dar ir kokią ekspoziciją pamatyt.

Taigi, apžiūrėjus pilį ir šalia esančią bažnyčią, patraukėm link minėtųjų kalnų. Visgi teko gerokai paklaidžioti. Kažkaip buvau beveik įsitikinusi, kad turėtų būti kažkokie kelio ženklai, bet labai klydau. Nėra nei vieno kelio ženklo, ir jeigu nepakalbinsi vietinių gyventojų, didelė tikimybė, kad tos vietos apskritai nerasi. Tiems gyventojams patiems turbūt reikėtų pasistatyti prie kiemų ženklus, pvz. Juozapinės kalnas ten -> . Nes turėtų atsibosti tokie beklaidžiojantys “turistai”.

Iš pradžių netgi įsivaizdavau, kad į kalną reikės bent jau užlipti, bet pasirodo visai nebūtina. Mašina gali privažiuoti praktiškai iki pat viršūnės. Tiesa negalėčiau paaikčioti, kokia nuostabi panorama atsiveria nuo viršaus. Na matosi laukai ir pavieniai gyvenamieji namukai. Šiek tiek pavažiavus toliau nusigavom ir iki tikrosios aukščiausios vietos. Tiesa, iki jos mašina jau nenuvažiuosi, tenka paeiti pėsčiomis. Gal todėl ji ir nėra tokia populiari.

Ir aišku iš karto matosi, kad Juozapinės kalnas ilgai buvo “aukščiausias”, ten ir akmuo neblogas stovi. Ant kito tai tik toks nedidukas akmenukas, ant kurio gali prisėsti pailsėti po  kelionės. Na visgi toli mums dar iki Everesto. :)

Vilniuje jau baigia žydėti sakuros. Dar antradienį jos švietė iš tolo, o šiandien belikę tik patys ištvermingiausi žiedeliai, kuriuos vėjas greit irgi nupūs.

Visgi kiekvienais metais norėjau nuvažiuot ir paspoksoti į tuos gražuosius medelius, bet kaip tyčia, kasmet ir pražiopsodavau jų žydėjimo savaitę. Tik šiais metais kažkaip pavyko. O kiek ten žmonių… kas fotografuoja, kas tiesiog grožisi, o kas rengia piknikus šalimais ant žolytės. Atrodo nebebaisus ir užterštas oras. Nenuostabu, juk taip galima pamiršti problemas, mokslus darbus ir visa kita, kas kartais neduoda ramybės. Tik grįžus namo, prisimeni, kad tiek daug visko reik suspėti nuveikt. Bet juk kartais galima atsipalaiduoti ir tiesiog pasidžiaugti pavasariu. Tuo labiau, kad pražysta ne tik sakuros - reikia tik atidžiau apsižvalgyti. ;)

Va pagaliau ir pavasaris atėjo. Nors pagal oro temperatūrą galima pagalvoti, kad pavasario apskritai nelabai bus - iš kart vasara prasidės. Bet kokiu atveju, tokiu oru mažiausiai norisi namie sėdėt. Vakar taip smagiai pasivaikščiojau kelis kilometrus vakare. Vakare visgi maloniausia vaikščioti - jau nebetaip karšta, mažai žmonių, dar ne visai tamsu, bet žvaigždės jau pradeda ryškėti. Tik kas labiausiai nervina, tai oro užterštumas. Paskutiniu metu jis gerokai viršija normą. To galima ir nepastebėti, jei nesinori, bet kaip galima nepastebėti, kad kvėpuoji kažkokiu tai brudu, o parėjus reik dar nosį išsikrapštyti nuo visokių įstrigusių dulkių. Kai pasižiūri žemėlapyje, kokie užterštumo sluoksniai gaubia kai kuriuos Vilniaus rajonus, tai nesinori ir nosies į lauką kišt. Gal laikas pradėti nešioti respiratorių? :/

Kažkaip neteisingai viskas vyksta. Ne pagal planą. Netinkamai, negerai ir nesuprantamai. Siaubas, kas per sutvėrimas yra tas žmogus. Savanaudis, nelaimingas, baisiausiai graužiantis save ir tempiantis su savim visus šalia esančius į tą pačią duobę. Pasilaidot. Neteisingas tas gyvenimas. O kada jis buvo teisingas? Nebuvo ir nebus. Tikrasis gyvenimas labai panašus į knygą “Erškėčių paukščiai”. Visai ne mano stiliaus knyga, bet gera - labai tikroviška.
Taip kad baikit daryt nesąmones ir atsipeikėkit galų gale. Apsidairykit aplink - nors kartais.

Nuo paskutinio įrašo jau praėjo mėnesis. Nu nieko sau greit tas laikas bėga. Net negaliu pasakyt, kad nebuvo apie ką rašyt, kaip tik daug visko vyko, gal todėl ir to laiko likdavo vis mažiau. Bet kas buvo, tas buvo. Užtad šeštadienį sugalvojom nuvažiuot į renginį “100 valandų astronomijos” Molėtų observatorijoje. Vienintelį kartą observatorijoj buvau kažkada seniai dar mokyklos laikais. Vėliau dar kartą norėjau nuvažiuot, bet tik norėjimu tas ir pasibaigė. Dar kolegos darbe žadėjo organizuotis į ekskursiją, visgi tai nusikėlė neribotam laikui. Na bet kadangi pasitaikė tokia puiki proga, reikėjo ja pasinaudoti.

Pasitaikė iš ties pasakiška diena. Kadangi renginiai turėjo būti tik nuo penkių, tai pakeliui dar užsukom į pačius Molėtus.

Molėtai pasirodė toks nedidelis ramus miestelis. Norėjosi kuo greičiau rasti, kur pastatyt mašiną, kadangi vis atrodė, kad tuoj privažiuosim ribą, žyminčią miestelio pabaigą. :) Na bet vietelę radom nesunkiai. Miestelio centrą apėjom per gerą valandėlę. Žmonių visai nedaug, keletas susibūriavusių grupelių sėdi ant siuoliukų prie ežero ir diskutuoja kažkokiomis temomis. O ką ten daug nuveiksi… Tiesa vairuotojai ten ypač mandagūs, nespėji prieiti prie perėjos, o tave jau praleidžia abiem kryptimis važiuojančios mašinos. Malonu. Visgi neužsibūnam miestelyje ir traukiam link observatorijos.

Rasti ją visai nesudėtinga. Didelio ženklo neįmanoma nepastebėti, o tada jau belieka važiuoti keliuku iki pat jo pabaigos. Jau vos privažiavus etnokosmologijos muziejų supratom, kad žmonių bus nemažai. Neradom nei vienos laisvos parkavimosi vietos. Gerai, kad kilo puiki mintis pavažiuoti šiek tiek toliau, ir valio - prie observatorijos dar nebuvo jokio sanbrūzdžio. Prie registracijos staliuko pasirodėm maždaug prieš penkiolika minučių iki pirmos paskaitos, bet ten dar buvo gana ramu. Nors praktiškai į visas paskaitas vietos buvo rezervuotos, bet dauguma žmonių vėlavo ir nebuvo aišku, kiek laisvų vietų atsiras. Na ir organizacija šiek tiek šlubavo. Bet tai aišku, atleistina. :)

Paklausiusios įvadinės paskaitos nuėjom apžiūrėt apylinkių. Paklaidžiojusios miško takeliu radom ir puikią atodangą. Gražios visgi ten vietos. Puikiai tinka pailsėti nuo miesto triukšmo ir pakvėpuoti grynu oru. O gryno oro ten pasirodo net per daug - pradeda imti miegas. :)
Prie etnokosmologijos muziejaus vietovė iš ties gražiai sutvarkyta. Pats pastatas tai tikrai kosminis - primena nusileidusią skraidančią lėkštę. Visgi į viršų pasikelti nepavyko. Pasirodo ten visos ekskursijos jau seniai užsakytos ir laisvų vietų nėra. Reikia registruotis iš anksto ir tikėtis, kad bus giedras dangus. Kitą kartą būtinai taip ir reikės padaryti.

Paklausius dar kelių įdomių paskaitų apie planetų paieškas ir pavojingus asteroidus, keliavom apžiūrėti teleskopų. Pirmiausia didžiausio - 165 cm. Jis kaip tik buvo nutaikytas į mėnulį, kuris švietė kaip niekad ryškiai. Žiūrėti perspėjo atsargiai ir po truputį, kad priprastų akys. O geriausia - tiesiog paslinkti vaizdą į mažiau apšviestą mėnulio pusę. Ir matytis turėtų geriau, visgi kontrastas didesnis. Davė ir pultelį, su kuriuo jį galima valdyti. Tik po to perspėjo, kad per daug neįsijausčiau, čia juk ne kompiuterio pelė - sukioju kažkiek tai tonų sveriantį kupolą. :) Et - įprotis. O mėnulis atrodė puikiai. Galima buvo pasigrožėti krateriais, tik po to galva šiek tiek apsvaigo nuo smarkios šviesos.

Vėliau prie mažesnio 63 cm teleskopo pravedė paskaitą apie tai, kaip matuojami raudonieji poslinkiai ir ieškoma kitų planetų prie tolimų žvaigždių. O ir lauke buvo pastatyti dar keli teleskopai, nutaikyti į skirtingus dangaus objektus. Teko galimybė pamatyt Sietyną (kuris aišku matos ir plika akimi, bet teleskopu beabejo įdomiau), padrikąjį spiečių Persėjo žvaigždyne  ir beabejo - Saturną, kuris dar nelabai sutemus atrodė tarsi paveiksliukas. Na nuostabi planeta, ką čia bepridursi. O ir vakaras buvo puikus. Nors šaltokas, bet giedras ir ramus.

Šiek tiek vėliau dar paklausėm paskaitą apie visokiausius neįprastus dangaus reiškinius ir apsukusios dar pora ratų aplink vietovę bei pabendravusios su kitais entuziastais, nusprendėm grįžt namo. Įspūdžių vienai dienai tikrai užteko, o ir nuovargis pasijautė. Visgi pasirodo, kad renginių ten netrūksta, ir dar vienas nusimato po poros mėnesių. Ką gi, bus proga dar kartą aplankyti šią vietą. :)